BIČIULIS

<Alvydas GEŠTAUTAS>

Su JAV ambasadore Lietuvoje Anna Elizabeth Derse kalbasi  „Bičiulio“ žurnalistas Alvydas Geštautas„Bičiulio“ laikraščio vasario 18 dienos numeryje rašėme apie Tytuvėnų gimnazijoje vykusį Anglų dainos konkursą, kuriame dalyvavo ir JAV ambasadorė Lietuvoje Anne Elizabeth Derse, kiti ambasados darbuotojai. Ambasadorės vizito programa buvo įtempta, todėl ji nesuspėjo įgyvendinti dar vieno kelionės į Tytuvėnus tikslo – žiniasklaidos dėka pabendrauti su Kelmės rajono žmonėmis. Todėl, esant progai, ji pakvietė „Bičiulio“ laikraščio žurnalistą į JAV ambasadą Vilniuje ir sutiko duoti interviu. Su A. E. Derse kalbėjomės jos darbo kabinete praėjusį penktadienį.

– Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie save. Kaip patekote į Lietuvą?

– Ši istorija yra įdomi. Augau Vakarų Vidurio Amerikoje, Čikagos valstijoje. Iki šešiolikos metų nebuvau išvykusi iš savo šalies. Bet tada mano mokykla pasiūlė stipendiją mokslui užsienyje – Prancūzijoje, nes mokiausi prancūzų kalbos. Šią stipendiją laimėjau. Gyvenau Paryžiuje prancūzų šeimoje. Tai pakeitė gyvenimą, nes atvėrė akis kitam pasauliui, kitoms kultūroms, kalboms. Jau tada nusprendžiau, kad mano gyvenimas bus susietas su tarptautiniais reikalais. Koledže studijavau prancūzų ir italų kalbas. Po to baigiau tarptautinių santykių magistro studijas. Pradėjau dirbti Valstybės departamente. Ištekėjau už diplomato. Kartu su juo dirbome Singapūre, Pietų Korėjoje, Irake. Po to gavau pirmąjį diplomatinį paskyrimą – dirbti ambasadore Azerbaidžane. Ne tik dirbau, bet ir mokiausi azerbaidžaniečių kalbos. Nuo 2009 metų spalio mėnesio atstovauju savo šaliai Lietuvoje. Tiesa, Senatas mano paskyrimą į Lietuvą patvirtino dar tų pačių metų balandžio mėnesį. Bet kelis mėnesius savo šalyje mokiausi lietuvių kalbos.

– Nedaug užsienio ambasadorių Kelmės rajone lankėsi du kartus.

Kaip Jūs atradote Kelmės kraštą?

– Kelmės rajonas – gražus kraštas. Į mane kreipėsi viena šeima, turinti žydiškų šaknų Lietuvoje. Vieni šios šeimos atstovai gyvena Niujorke, kiti – Izraelyje. Antrojo pasaulinio karo metais jos likimas susiklostė tragiškai. Pasirodo, šie žmonės glaudžiai susiję su Kelmės rajono Užvenčio kraštu. Šalia šio miestelio, miške buvo nužudyta daug jūsų rajone gyvenusių žydų. Šios giminės atstovas Vola Levinas, dabar gyvenantis Izraelyje, šioje žudynių vietoje, kur buvo nukankinti jo seneliai, kiti giminaičiai norėjo įkurti memorialą. Idėją įgyvendinti ypač padėjo rajono meras Kostas Arvasevičius, Užvenčio seniūnijos seniūnas Zonis Virbalas. 2010 metų vasarą ir atvykau į Kelmę, kur mane priėmė meras, kiti rajono vadovai. Apžiūrėjau lietuvių išgelbėto žydo rašytojo Icchoko Mero aikštę prie gimnazijos, kurią jis baigė. Po to vykau į Užventį ir šalia jo esančiame miške kartu su meru, seniūnu, kitais svečiais dalyvavau memorialo holokausto aukoms atminti šventinime.

Meras K. Arvasevičius papasakojo man ir daugiau apie rajoną, jame vykdomus darbus, organizuojamus renginius, mokyklų gyvenimą. Ypač mane sujaudino pasakojimas, kai mokytojai ugdo pagarbą holokausto aukoms, mokiniai kaupia medžiagą apie nužudytus žydus, netgi memorialo vietoje ant akmenėlių užrašė žuvusiųjų pavardes. Meras papasakojo ir apie Tytuvėnuose organizuojamas Anglų kalbos šventes, netgi pasiūlė man būti jų globėja. Pernai atvykti į Tytuvėnus negalėjau, bet šventėje dalyvavo mūsų ambasados politikos patarėja. Šiemet jau pati dalyvavau šiame renginyje. Atvykau ne viena. Buvo linksma. Mokiniai ne tik dainavo, grojo, šoko, bet buvo labai išradingi. Patiko ir šio krašto unikalūs patiekalai, o ypač juoda kepinta duona, užtepta medumi, kuris dar užbarstytas saulėgrąžomis.

Aplankiau Tytuvėnų bažnyčią ir vienuolyną. Apgailestauju dėl šį ansamblį nuniokojusio gaisro (ambasadorė nudžiugo, kai išgirdo, kad jau pradėti atstatymo darbai – A. G. pastaba). Tai Lietuvos kultūros turtas. Po to apsilankėme ir Šiluvoje. Jei bus galimybė, vėl atvyksiu į Kelmę, o dabar noriu padėkoti rajono žmonėms už šiltą priėmimą.

– Lankėtės ne vienoje Lietuvos mokykloje.

Kokį įspūdį padarė pažintis su Tytuvėnų gimnazija?

– Direktorė aprodė mokyklą. Tai neseniai atnaujinta gimnazija. Džiugu, kad absoliuti dauguma mokinių mokosi anglų kalbos. Ši kalba – tai raktas į pasaulio pažinimą, geresnes galimybes jį pasiekti.

Džiugu, kad šio miestelio gimnaziją globoja Alma Adamkienė. Ją pažįstu. Tai nuostabus žmogus. Almos dėka praturtėjo bibliotekos fondai. Ir mes palikome bibliotekai knygų. Žinoma, išleistų anglų kalba.

– Kokią reikšmę savo darbe Jūs skiriate bendravimui su jaunimu?

Kokius panašumus ir skirtumus pastebite savo šalies ir Lietuvos jaunimo gyvenimo būde?

– Vizitas į Tytuvėnus – pavyzdys, jog JAV ambasada daug dirba su jaunimu. Dažnai mes lankomės Lietuvos mokyklose. Bendravimas su jaunimu mums yra labai svarbus. Lietuvos ir JAV santykiai tvirti. Taip yra pačių žmonių bendravimo, draugavimo dėka. Mes norime, kad tokie santykiai išliktų ateityje. O jaunimas ir gali užtikrinti šį tęstinumą.

– Tarp jūsų ir mūsų šalių jaunimo daugiau panašumų negu skirtumų. Tuo įsitikino ir keturi mano vaikai, jau aplankę Lietuvą. Panašumai nuostabos nekelia. Juk Lietuvos jaunimas užaugo jau laisvoje, nepriklausomoje valstybėje, kurioje pripažįstamos demokratijos vertybės.

– Nuo 2010 m. pradėta įgyvendinti JAV ambasados aukštesniųjų klasių mokinių mainų programa ExCel suteikia galimybę vienerius metus Lietuvos mokiniams gyventi ir mokytis Jūsų šalyje. Malonėkite plačiau pakomentuoti šią programą ir jos galimybes.

– Tai mano inicijuota idėja. Ši programa pirmiausia skirta devintokams, t.y. penkiolikmečiams. Ji suteikia mokiniams galimybę vienerius metus gyventi ir mokytis mūsų šalyje. Kokią didelę naudą tai duoda ir pati jaunystėje patyriau. Žinoma, vykti norinčių į JAV yra daug. Todėl yra atranka. Ją vykdo ne ambasada, o viena organizacija, sukaupusi didžiulę patirtį. Mokiniai turi išlaikyti anglų kalbos egzaminą, po to dalyvauja pokalbyje. Geriausieji ir išvyksta. Jiems ir kelionė į Ameriką, ir gyvenimas mūsų šalyje nieko nekainuoja.

Planuojame, kad greitai į Lietuvą atvažiuoti galės ir JAV mokiniai. Pirmiausia, matyt, bus bandomieji vizitai ir truks ne metus, o kelis mėnesius.

– JAV ir Lietuva yra skirtinguose žemynuose. Gal galite pasakyti ar visuotinė globalizacija ekonominių, kultūrinių, humanitarinių ryšių dėka neištrynė žemynų sienos?

 Jei taip, ar neįžvelgiate grėsmės unikalumo išnykimui?

– Dabartinė technologijų, transporto pažanga naikina ribas tarp skirtingų kraštų, daugeliui pasaulis tapo prieinamas. Tai ne grėsmė, o pasaulio tautų praturtinimas. Nesutinku su nuomone, kad globalizacija nuskurdins tautų kalbas, kultūrą. Apkeliavau visą Europą. Visur žmonės anglų kalbą moka puikiai. Ta kryptimi eina ir Lietuva. Bet juk liko ir kitos kalbos, kultūros! Anglų kalba praturtina žinias. Būdama amerikietė galiu pasakyti – įvairovė geras dalykas. Mūsų šalis yra tokia stipri, todėl kad į ją suvažiavo žmonės iš įvairių pasaulio kampelių su savo žiniomis, patirtimi. Tad aš esu už globalizaciją.

– Džiugu prisiminti, kad jau 14 metų Kelmės Rotary klubas bendrauja su rotariečiais iš Ilinojaus valstijos. Jų paramos dėka kelmiškiai vykdė anglų kalbos kursus medicinos, socialiniams darbuotojams. Gaila, kad tokių bendradarbiavimo pavyzdžių nedaug. Ar Jūs matytumėte kažkokių platesnių bendradarbiavimo galimybių tarp

Kelmės rajono savivaldybės ir vienos iš JAV merijų?

– Aš esu už bendradarbiavimą. Apie tai kalbėjome ir su Tytuvėnų gimnazijos direktore Irma Stankuviene. Kalbėjome apie galimybę tytuvėniškiams su JAV bendraamžiais organizuoti skaitmeninę telekonferenciją. Bendradarbiavimas ar tarp mokyklų, ar tarp organizacijų, taip pat merijų šiuolaikinių technologijų dėka yra įmanomas ir nebrangus. Tuo labiau, kad Kelmė – atvira bendravimui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA