Ši žiema išsivedė dar du mūsų laureatus…
<Bronislavas KLIMAŠAUSKAS>
Ši, neįprastai užsitęsusi žiema tapo negailestinga dviem Kelmės rajone teikiamos Žemaitės literatūrinės premijos laureatams. Vasario 25-ąją į Amžinybės kalnelį išėjo 1972 metų laureatas Mykolas Sluckis, o užvakar Antakalnio pušynas priglaudė Marcelijų Martinaitį, kuriam už biografinių užrašų knygą „Mes gyvenome“ Žemaitės premija įteikta 2010-ųjų birželį Užventyje.
M. Martinaitis – poetas, dešimties poezijos knygų, plačiai žinomų „Kukučio baladžių“ autorius, tačiau rašė ir pjeses, kritikos straipsnius, esė. Gimęs kaimyniniame Raseinių rajone, netoli Kalnųjų, prie Raseinių-Jurbarko vieškelio, pačiame Žemaitijos pakraštyje, jis neblogai pažino ir Kelmės rajoną. Jaunystėje dirbdamas įvairių periodinių leidinių redakcijose. M. Martinaitis rašė ir apie Ušnėnus, ir apie Užventį, Kelmę, Kražius. Pastaraisiais metais, įtrauktas į kaimo bendruomenių veiklos vertinimo komisiją, jis domėjosi Budraičių kaimo bendruomene, kuri ne be velionio svaraus žodžio tapo vienos respublikinės apžiūros nugalėtoja. 1893 m. įvykusioms Kražių skerdynėms jis yra paskyręs du eilėraščius tuo pačiu pavadinimu „Kražių giedotojo liudijimai“.
Beveik prieš tris metus Užventyje, dėkodamas už paskirtą Žemaitės literatūrinę premiją, M. Martinaitis sielojosi dėl tuštėjančios Lietuvos žemės, dėl uždarinėjamų mažų kaimo mokyklėlių, kuriose, jo nuomone, egzistuoja nenusakomas mokytojų ir mokinių ryšys, o Sąjūdį ir Baltijos kelią vadino stebuklu, kuris nesikartoja.
Daina virtusiame eilėraštyje „Tu numegzk man, mama, kelią“ poetas rašė:
Tu numegzk man tūkstantį malūnų
Ant pavasario kalvų žalių…
O jei kartais… Juk žinai, kaip būna –
Tu užklok, tu užklok mane keliu.
Tas pranašiškas „kartais“ šį balandį neaplenkė paties rašytojo.
M. Martinaitis – 16-asis Amžinybėn išėjęs Žemaitės literatūrinės premijos laureatas. Iš viso premija nuo 1966 metų įteikta 40-čiai rašytojų.