BIČIULIS

<Alvydas GEŠTAUTAS>

Turbūt beveik visiems kelmiškiams į akis krito ant buvusios „Snoriuko“ buveinėlės, kurias įsigijo valstybinė (ne privati!) bendrovė „Lietuvos paštas“ angliškas užrašas „Pay post“ („Mokėjimo vieta“). Jie atsirado ne bet kada, o šiemet, kai švenčiame Sąjūdžio, kartu mūsų tautos, jos kalbos kultūros, Atgimimo 25-etį. Prieš 25-erius metus Sąjūdžio iniciatyva, dar sovietinės okupacijos metais, buvo parengtas įstatymo projektas, įteisinantis lietuvių kalbą kaip valstybinę. Netrukus šis projektas tapo įstatymu. Ar jo paisome? Žinoma, ne! Tą ir simbolizuoja užrašas ant „ekssnoriukų“ „Pay post“. Prieš kelerius metus Kelmės centre buvo įsikūrusi itališkai pakrikštyta „BonAmi“ užeiga. Dar anksčiau turėjome kavinę „Grantas“, kurio savininkai nesugebėjo šių eilučių autoriui paaiškinti, iš kokio archyvo į dienos šviesą ištempė šį pavadinimą. Laimė, mūsų krašte ne tiek daug kabo žmogui nesuprantamų pavadinimų. Vilniuje, Kaune, kituose didesniuose miestuose angliški, itališki, ispaniški ir kitokie užrašai triumfuoja prieš lietuviškus. Keikiame sovietmetį ir jo metu vykdytą rusinimą, tačiau gimtoji kalba tuomet nebuvo taip „nokautuota“ kaip šiais laisvos tautinės valstybės laikais. Okupacijos metais sovietus kritikavome, kad šie reikalauja, jog šalia lietuviško užrašo turi būti ir rusiškas. Laisvos Lietuvos laikais priešingai – svarbiausia „importinis“ pavadinimas, o lietuviško niekas net nereikalauja, nors pagal įstatymą turėtų būti tik lietuviškas…

Apie tai rašau neatsitiktinai. Gegužės 7-ąją, t.y. kitą antradienį, pažymėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Prisipažinsiu, kai prieš 25-erius metus susikūrė Sąjūdis, iškėlęs gimtosios kalbos, laisvos spaudos idėjas, netikėjau, jog taip „suanglėsime“, „suitališkėsime“…

Gegužės 7-oji – tai ir lietuviškos knygos pagerbimo diena. Sutikime, lietuviškos leidybos baruose daugiau lietuvybės nei įmantriuose užeigų, biurų, bankų pavadinimuose. Bet ir čia susiduriame su viena bėda – lietuviško žodžio devalvavimu. Jis atsirado kartu su laukinio kapitalizmo įsigalėjimu, t.y. prozininku, poetu, publicistu gali būti bet kas. Reikia tik turėti pinigų. Todėl, pasižiūrėjęs į Kelmės ar sostinės knygynų lentynas, matai, kad ten iškilią grožinę, istorinę literatūrą užgožia grafomanų kūryba. Dar keisčiau, kad grafomaniškai literatūrai, apskritai grafomanų kultūrai, lėšų negaili biudžeto skirstytojai. Liūdna, bet tarp grafomaniškos „literatūros“ rėmėjų, jei ne pirmame, tai bent antrame Lietuvos dešimtuke, būtų ir mūsų savivaldybė. Gaila, kad save įvardijantys literatūros žinovai neįstengia atskirti literatūros nuo grafomanijos. O liūdniausia, kad vėliau bėdoja apie lėšų stygių, dėl kurio negali bibliotekoms užsakyti rajono spaudos…

Mes, žurnalistai, šios atmintinos dienos išvakarėse daugiausia kalbame apie spaudą. Ypač mums brangūs šie metai. Balandžio 13-ąją išleidome laikraščio 8000-ąjį numerį. Gruodžio 5-ąją pažymėsime 65-ąsias mūsų laikraščio gyvavimo metines. Metų pabaigoje sukaks 25-eri, kai seniausias rajono laikraštis skaitytojus pasiekia „Bičiulio“ pavadinimu.

Kai 1985 m. startavo M. Gorbačiovo „perestrojka“, o rajone net 1989 metais, kai atvirai buvo kalbama apie Lietuvos atkūrimą, keli vietinių komunistų „politbiuro“ nariai mus auklėjo, kad negerbiame socializmo, kurį tautos šviesuoliai buvo seniai įvardiję „valstybiniu feodalizmu“.

Bet „nepakeičiamųjų“ teisuolių epocha žlugo. Atrodė, išmušė tikroji laisvo lietuviško žodžio ir rašto valanda. Bet neilgam. Geidulys cenzūrai iš „Baltųjų rūmų“ persikėlė į „raudonuosius“. Pastaruosiuose įsikūrė sovietinį „politbiurą“ pakeitęs tautinis, kuriame įsitvirtino Sąjūdžio radikalai. Bet nutilo ir jie. Tuomet neosovietinis požiūris į laisvą žodį „persikraustė“ į oficialios mūsų pačių rinktos valdžios kabinetus, posėdžių sales. Mūsų valdžiažmogiai išore lyg ir tapo žali – tautiški, demokratiški, o vidumi liko raudoni, sovietiniai. Kaip ir prieš pustrečio dešimtmečio, kai dienos šviesą išvysdavo kritiškas rašinys, valdžios moterys bei vyrai ir dabar nesigilina į straipsnio esmę, o puola aiškintis, kas pasakė, kas nurodė, kur ieškoti informacijos. Netgi prieita iki tokių absurdų, kad tik atitinkami valdininkai gali suteikti informaciją spaudai. Be to, valdžia, grubiai pažeisdama  Visuomenės informavimo įstatymą, savo darbus ir darbelius, planus bei planelius stengiasi kuo mažiau viešinti. Ji platina savo informaciją leidinyje, kurį skaito kuo mažiau rajono gyventojų. Tai suprantama. Juk yra viešieji pirkimai, konkursai. Kuo apie juos mažiau sužinos, tuo lengviau laimės tie, kuriems pažadėta.

Bet artėja graži šventė. Ir mes, „Bičiulio“ leidėjai visus sveikiname su artėjančia Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Tegul visada mus lydi laisvas žodis, laisvas požiūris, laisva mintis! O mes ir toliau stengsimės būti atviri įvairioms idėjoms, skirtingoms nuomonėms bei įsitikinimams. Be spaudos, gerbiančios atvirą nuomonę, nebus ir svarbiausio demokratijos garanto – atviros visuomenės, kurioje tolerancija triumfuoja prieš neapykantą, pliuralizmas prieš vienos tiesos monopolį, tiesa – prieš melą ir slapukavimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA