BIČIULIS

<Nijolė Petrošiūtė>

Bepigu Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos abiturientui Mindaugui Dimšliui: vaikinas gal nuo penktos klasės jau žino – ten, kur kvepės medžiu, ten ir bus jo vieta. Prašymus studijoms rašys į meno kūrinių restauraciją ar statybos inžineriją. Ką darysi, jei nėra tokių studijų kaip tautodailės, medžio drožybos ar pan.

Vaikystės potraukis

Mindaugas medžio drožyba susižavėjo dar besimokydamas  penktoje klasėje, kai atėjo į technologijų mokytojo Evaldo Antanaičio vadovaujamą būrelį „Kražantės“ pagrindinėje. Nors, kai gerai pagalvoji, sako Mindaugo mama Julija, pradžia, ko gero, dar anksčiau buvusi, kai su skiedrom dar visai žirnis būdamas žaisdavo. Iš pradžių buvo maži, kaip sako pats Mindaugas, vaikiški darbeliai, kurie augo kartu su juo. Pirmas rimtesnis darbas, kurį jis pastatė savo kieme, buvo varnas, išminties simbolis. Paskui šalia jo įsikūrė sraigė, tarsi primenanti, jog per gyvenimą reikia skubėti lėtai. Šia taisykle Mindaugas vadovaujasi ir droždamas, o nekantraujančiųjų išvysti kuo greičiau jo kūrinį jis paklausia: „Kaip nori: gerai ar greitai?“ Sako, šios priešybės viename niekada nebūna. Paskui savo vietą kiemo kamputyje surado gilė, tarsi svarstydama, ar verta jai tokioje ankštoje erdvėje leisti šaknis, kol atėjo diena, kai Mindaugo medinukai savame kieme ėmė nebeišsitekti. Tada jis su moksladraugiu Roku Stankumi, būsimuoju rimtu kalviu, prie „Kražantės“ mokyklos pastatė stogastulpį Lietuvos vardo 1000-mečiui atminti, prie savo gimnazijos jos 70-mečio proga pastatė pelėdą, paskui dar vieną – prie „Kražantės“ pagrindinės mokyklos. Gražius moksleivio darbus pamatė Liolių pagrindinės mokyklos vadovai ir taip pat panorėjo kažko panašaus savo mokyklos 90-mečiui. Mindaugas jiems stogastulpį padarė. Neseniai Mindaugas Kelmės profesinio rengimo centre kartu su Roku Stankumi pakvietė ir į savo pirmąją personalinę parodą. Suprantama, stogastulpių ir kitokių stambiagabaričių darbų parodon nenuneši, bet ir smulkesnių darbų užteko, kad parodos lankytojai bei kritikai vienareikšmiškai įvertintų – talentas auga.

Visi jie tokie

Mindaugas jau keletą metų dalyvauja Kelmės liaudies meno šventėse, technologijų olimpiadose, pernai tapo savo mokyklos amatų premijos laureatu. Paklaustas, kokį medį labiausiai mėgsta, prisipažino, jog to vienintelio dar neišsirinkęs. Yra dirbęs su įvairių rūšių medžiu, ir kiekviena jų turinti kažką išskirtinio, patrauklaus. O kol Mindaugas vis dar ieško savojo medžio, labiausiai vargsta jo tėvai, kai jis kieman parvežtas malkas ima „revizuoti“. Mama juokauja: kol Mindaugas malkų krūvoje neatlieka revizijos, tol nei pjaustysi jų, nei krosnin kiši.

Kas Mindaugą tokiais gebėjimais apdovanojo? Iš ko jis meilę medžiui paveldėjo? Kas jam virkštelę meno siūleliu perrišo? „Bala žino, į ką tas mano pagrandukas atsigimė. Tokių „medinukų“ giminėje tarsi ir nėra, bet visi keturi mano vaikai „prie meno“: Mindaugo brolis Tomas – fotografas, sesė Rima karpinius kuria, Sigutė – aktoriniame, jau magistrė“. Prie to dar reikėtų pridėti, jog ir pati mama Julija yra puiki siuvėja, gal net dizainerė.

Mama sako, jog Mindaugas, už savo paties uždirbtus pinigėlius jau susipirko reikalingiausius darbo įrankius, stakles. Net neįtikėtina: juk jo amžiaus vaikinai apie automobilius, „britvas“ svajoja, tėvus spaudžia, kad jiems nupirktų, o Mindaugas pats ir darbo įrankiais pasirūpina. „Kas čia neįtikėtino? Nusipirksiu aš ir automobilį. Kai turėsiu gerus darbo įrankius, tai ir automobiliui bei bet kokiam kitam pirkiniui greičiau susitaupysiu“,- sako Mindaugas.

Kanklių meistras

Mindaugas Dimšlys žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursuose kursų dalyvius moko gaminti kankles. Iš kur jis pats tai moka? „Cha, geras klausimas. Tai kad nė nežinau iš kur, moku ir tiek. Apie penketą metų dainuoju ir šoku „Tadujos“ folkloriniame ansamblyje, prieš tai gal dešimt metų tą patį dariau vaikų folkloriniame ansamblyje „Verpeliukas“. Visada mane traukė kanklės. Pradėjau domėtis, radau daug informacijos internete, knygose, su tikrais meistrais pasitariau ir tada pats pabandžiau daryti. Kai labai nori, nieko sudėtingo nebūna. Ir dabar dar kanklių ruošinių turiu“.

Pas švedus

Praėjusį rudenį per Kelmės verslo ir turizmo centrą Mindaugas  išvyko medžio apdirbimo paslapčių pasimokyti į Švediją: „Ten visi tarsi pamišę dėl folkloro, autentikos, ir ten man labai patiko. Mes ten mokėmės dengti nendrių stogus, mokė mus autentiškai, su pačiais primityviausiais įrankiais apdoroti, „surišti“ rąstus. Mokėmės pasigaminti garsiųjų skandinaviškų dažų iš geležies oksido, molio ir miltų“.

Iš Švedijos Mindaugas grįžo užsidegęs idėja savo dirbtuvėse įrengti senųjų medžio apdirbimo įrankių muziejų, bet ne tokį, kur eksponatai tik dulkes kauptų, bet kad su tais įrankiais būtų galima dirbti. Vaikinas mano, jog įrankių muziejui surinkti nebus sunku (nemažai jų ir dabar turi surinkęs), nes jų dar nemažai yra senose kaimų trobelėse, tiksliau – jų palėpėse, o dabartiniai trobelių gyventojai tokių atgyvenų nė turtu nelaiko. O jei dar „kaimo valiutos“ už tokią senieną pasiūlai, tai kitas už tai būna pasiryžęs ir kaimyno palėpę išlandžioti.

Užsieniui, bet ne užsienyje

Mindaugo visai nevilioja dažnam jaunam žmogui vos ne kelrode žvaigžde tapusi galimybė mokytis, gyventi bei dirbti užsienyje: „Aš savo stogastulpyje prie „Kražantės“ mokyklos įrašiau: „Lietuviais buvom, esam, būsim…“ Tad ir mano vieta čia. Neatmetu galimybės išvažiuoti užsidirbti, bet tai truktų tikrai neilgai“. Mindaugas prisipažįsta, jog savo ateitį jis vis tik sieja su užsieniu – gamins medinius žaislus ir užsienyje juos pardavinės. Jau dabar jis žino, kur ir kaip: „Dabar pasaulis prie ekologijos grįžta, plastmasiukais jau baigia paspringti. Aš gaminsiu sveikus, patvarius ir gražius žaislus. Geram daiktui visada rinka atsiras.“ Mama Julija sako, jog ji iš pradžių į tokias bei panašias vaiko kalbas daug nekreipdavusi dėmesio, manė, vaikis svajoja ir tiek. Bet paskui žiūrinti, kad tos jo svajonės pildosi, kad jis savo užsibrėžto tikslo siekia nuosekliai ir atkakliai. Dar taip nebuvę, kad jis ką nors tuščiai pašnekėtų.

Mindaugas savo ateities neįsivaizduoja be gimtinės. Jis nesvajoja apie didelius miestus. „Man ir Kelmė yra per didelė“,- sako.

Gandrų „auklė“

Tik per Mindaugą liko neparduota senoji šeimos sodyba Pakarčemio kaime. Kai tėvai nusprendė gyventi Kelmėje, o senąją sodybą parduoti, Mindaugas visas dūdas paleido, jog iš jo kėsinamasi atimti gandrus, vaikystes takus ir panašias brangenybes. Ir tėvai vaiko širdgėlą išgirdo. „Dabar akivaizdu, kad ta sodyba bus Mindaugo. Jis jau atkasė molinės klėties pamatą,  sakė, ant jų naują molio klėtį nudrėbsiąs. Šį pavasarį, tarsi tam pritardama, dar viena gandrų pora šalia senojo gandralizdžio įsikūrė. Paprastai taip nebūna, kad šie paukščiai iš savo lizdų vieni su kitais kalbėtųsi“,- pasakoja mama. Mindaugas šypteli: daug ko nebūna… Ir gandrų skraidyti žmonės nemoko, o jam tai teko daryti. Kai audra gandriukus iš lizdo išmetė ir vienam jų koją sulaužė, Mindaugas ją į įtvarą įdėjo. O kai koja sugijo, ėmė mokyti skraidyti. Kaip? „Mudu buvom susidraugavę, jis iš paskos man vaikščiojo. Tik nakčiai į tvartuką uždarydavau, kad koks šunėkas nesudraskytų, o šiaip – vis kartu. Taigi, aš užlipu ant kalno ir pasileidžiu tekinas pakalnėn, kiek kojos neša. Tą patį ir gandras daro, bet kai jis greitai pradeda bėgti, išskleidžia  sparnus. Ir vienądien jis pakilo, o aš pasilikau. Tėvai gandrai jį priėmė, nes kasdien jį matė po lizdu vaikštinėjant, nebuvo pamiršę. Rudenį jis su visais gandrais išskrido.“

Mama pasakoja, kad ne vienerius metus sūnui tekę gandrais rūpintis. Mindaugas su sese kartais ir pavalgyti nepareidavo, kol kibirėlio varlių savo globotiniams nepririnkdavo. Kas žino, gal būtent jo globotiniai šiandien ir kleketuoja Pakarčemyje, laukdami sugrįžtančio Mindaugo…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA