Dar kartą – 22 laisvės metai
<Alvydas GEŠTAUTAS>
Rytoj švęsime 22–ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines. Sukaktis – nejubiliejinė. Bet reikšminga. Kodėl? Prisiminkime, kad tarpukario Lietuvos valstybė ir gyvavo 22 metus, t.y. nuo 1918 iki 1940 metų. Ją Sovietų Sąjunga, kuriai uoliai talkino vietiniai bolševikėliai, kurių daugumą sudarė visuomenės padugnės, okupavo. Dabar, kai esame 22–ųjų laisvės metinių išvakarėse, pravartu palyginti Pirmąją ir Antrąją Lietuvos Respublikas.
Tiek Vasario 16–osios, tiek Kovo 11–osios aktai – paminklai tautos išminčiai, drąsai, vienybei. Tačiau abiem atvejais parašai po jais dar nereiškė nepriklausomybės de facto. Vasario 16–osios dokumentas prasmę įgijo tik tų metų pabaigoje, kai Vokietija pralaimėjo karą.
Antrosios Respublikos, kurios gimimo liudininkais ir netgi dalyviais (turiu galvoje veiklą Sąjūdyje) daugelis esame, statybai akmenis teko kloti ne vienerius metus, įveikti stimpančios imperijos ir nukaršusių jos veikėjų organizuotus išpuolius 1991 metų sausyje, išgyventi tų pačių metų rugpjūčio pučą ir tik 1993 metais atsisveikinti su paskutiniais okupantų armijos kariais. Nei tarpukaryje, nei šiais laikais Vakarų valstybės neskubėjo pripažinti Lietuvos. Be to, įsivaizdavimas, kad esame laukiami ES ir NATO, pasirodė naivus: elitiniai klubai vis kartojo, jog Lietuva – jau prie pat jų slenksčio, tačiau slenkstis buvo pakeltas labai aukštai… O euro slenksčio iki šiol neįstengiame peržengti.
Nei Pirmosios, nei Antrosios Respublikos metais ilgai nesidžiaugėme vienybe. Tarpukariu tikra demokratinė santvarka egzistavo vos aštuonerius metus,– iki 1926–ųjų pabaigos, kai buvo įvykdytas perversmas ir šalyje įsigalėjo autoritarinis valdymas. Dabar tokio valdymo nėra, nors norų buvo, o pavienių apraiškų netgi yra. Juk tik paskelbus Kovo 11–osios aktą, jau kitą dieną prasidėjo diskusijos, ar parlamentarai neklydo, rinkdami valstybės vadovą. O Aukščiausioji Taryba– Atkuriamasis Seimas sugebėjo dirbti vos pustrečių metų, t.y. pusę kadencijos. Vis daugiau intelektualų – Sąjūdžio pirmeivių (taip pat ir mūsų rajone) buvo ištremti iš politinės arenos. Dalis jų, pamatę, kad Sąjūdžio deklaruotas viešumas, atvirumas virto politiniais užkulisiniais žaidimais, iš aktyvios veiklos pasitraukė. Tokie užkulisiniai žaidimai kuo toliau, tuo akivaizdžiau pastebimi ir Kelmėje, jos rajone: partijos, jų koalicijos, o pirmiausia valdančioji, stengiasi, kad apie jų ne visada skaidrius sumanymus nesužinotų spauda, o jos dėka – ir visuomenė. Nieko nepadarysi, aukščiausius rajono valdžios postus ir šiandien tebeužima sovietmečio valdžiažmogiai, prieš kurių savivalę kovojo Sąjūdis. Deja, kova buvo nesėkminga. Turime rajone talentingų žmonių, bet „vadukai“ juos stengiasi nustumti į viešo gyvenimo užribį. Senajai sovietinei gvardijai Sąjūdžio ar vėlesniais metais iškilusios asmenybės reikalingos tik per rinkimus balsams „medžioti“.
Kita vertus, dabartinė Lietuva vis tik yra žymiai demokratiškesnė už Pirmąją Respubliką. Pastarųjų dešimtmečių valstybės gyvavimas istorijoje paliks daug ryškių įvykių. Priminsime, kad tarpukario valstybės santvarką apibrėžė Steigiamasis Seimas. Jis priėmė ir Konstituciją. Antrosios Respublikos egzistavimo pradžioje, kad Lietuva bus nepriklausoma demokratinė valstybė, nusprendė tauta visuotinėje apklausoje. 1992 m. referendume ji pritarė ir Konstitucijai, kurios dvidešimtmetį švęsime kitą rudenį. 1918–1926 m., kol Lietuvoje buvo parlamentinė demokratija, prezidentą rinko Seimas. Antrojoje Respublikoje tai daro piliečiai visuotiniuose rinkimuose. Iki 2009 m. nuo Lietuvos valstybės egzistavimo pradžios nebuvo nė vieno periodo, kad šalies valdovas ar vadovas būtų moteris. O 2009 m. valstybės vadovo vairą patikėjome pirmą kartą savo krašto istorijoje moteriai – Daliai Grybauskaitei. Šioje Seimo kadencijoje pirmą kartą istorijoje vadovauja irgi švelniosios lyties atstovė – Irena Degutienė. O 1990–1991 m. turėjome ir pirmąją moterį – Vyriausybės vadovę Kazimierą Prunskienę.
Gaila, kad rajone atsakingų postų nepatikime moterims. Per 22 metus, tik praėjusioje rajono tarybos kadencijoje Dalia Miklovienė buvo savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja. Į aukščiausius postus rajone moterys net nekandidatavo. Ir Seimo nario mandato iki šiol moteriai nepatikėjome. Deja, ir į Seimą deleguoti vyrai nenuvertė ir nenuverčia jame kalnų.
Dabartinė Lietuva yra ne tik demokratiškiausia per savo istoriją, bet ir turi geriausias ekonominio–socialinio klestėjimo sąlygas, yra saugiausia. Tą jai garantuoja narystė ES ir NATO.
Bet ne visada tais privalumais sugebame pasinaudoti. Kodėl? Atsakymas – paprastas. Į demokratijos, socialinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo plėtrą dažnai patys, o tiksliau – valdžia, kaišioja pagalius, pirmenybę teikdama ne tautos gerovei, o siauriems grupiniams, partiniams interesams. Partijos, atsidūrusios valdžios olimpe, stengiasi į įvairias šiltas, gerai apmokamas biudžetines vietas, susodinti saviškius. Toks noras suprantamas. Juk gauti algą iš biudžeto yra kur kas paprasčiau, nei užsidirbti lėšų versle. Pastarasis – rizika. Valstybės tarnyboje – rizika nulinė, o alga – solidi. Ir atsakyti už nieką nereikia.
Vis labiau ryškėja ir policinės valstybės bruožai. Policinė valstybė neturi nieko bendro su didesniu žmonių saugumu, tvarka. Priešingai, tokioje valstybėje piliečiai yra mažiau saugūs, tvarką keičia chaosas. Policinė valstybė – tai valdžios ir didelių pinigų, kurie paprastai būna nedorai sukaupti, susiliejimas.
Mūsų pažangai trukdo ir politinis melas, t.y. duotų pažadų nevykdymas. Valdžiažmogiai už tai netgi neatsako. Taigi, mus valdo žmonės, priimantys sprendimus be atsakomybės. Kai nėra atsakomybės už savo poelgius, tuomet nėra valdžios moralės. Ją keičia mūsų išrinktųjų amoralumas.
Tik laukiniu barbarizmu galima pavadinti kovą dėl valdžios. Pavyzdžių užtenka ir rajone. Juk dabartinė valdžia, kuriai opozicija skelbs nepasitikėjimą buvo suformuota ne pagal rinkėjų valią, o pirmiausia pagal socialdemokratų užgaidas. Jei būtų paisoma padorumo, tuomet po rinkimų derėtis turėjo didžiausią rinkėjų pasitikėjimą gavę socdemai ir valstiečiai liaudininkai. Bet pastarieji buvo nustumti į valdančiosios daugumos formavimo užribį. Padorūs socdemai dėl to, jog kai kurie jų kolegos nepaisė rinkėjų valios, atsisakė užimti svarbiausius rajono valdžios postus. Tie žmonės dar neprarado savigarbos.
Daug ką paveldėjome ir iš sovietmečio. Pirmiausia, deja, ir blogiausia, kad valstybę dažnai sutapatiname su valdžia. Juk Konstitucijoje yra griežtai apibrėžtos valdžios ir piliečių teisės, pareigos. Bet valdžia dažnai uzurpuoja tai, kas priklauso tautai. Tai irgi parodo valdžiūnų amoralumą, besaikį godulį.
Taigi, džiaugdamiesi susigrąžinta Laisve, suvokime, kad ji yra ne valdžios monopolis, bet ir visų bendrapiliečių vertybė. Tad bent artimiausiam laisvos valstybės progresui turime aibę darbų. Nieko nelaukime ir kibkime į juos.