BIČIULIS

Pavogė Sąjūdį?

2013-05-31

<Alvydas GEŠTAUTAS>

„Už vienybę – prieš skaldymą.
Už pasitikėjimą – prieš įtarumą.
Už statymą – prieš griovimą.
Už gaivinimą – prieš slopinimą.

Visose Lietuvos gyvenimo srityse esame pasiryžę siekti taikos ten, kur rasime nesantaiką, tiesos ten, kur rasime klaidinimą, darnos ten, kur rasime netvarką, šviesos ten, kur rasime tamsą.“

Šie žodžiai buvo ištarti 1988 m. spalio mėnesį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo paskutiniajame dokumente – „Geros valios pareiškime“. Sutikite, šis tekstas gali pretenduoti ne tik į naujausios, bet ir visos mūsų tautos politinės istorijos „aukso fondą“. Šį tekstą prisimename šiomis dienomis, nes birželio 3-ąją pažymėsime Sąjūdžio susikūrimo 25-metį. Tą birželio dieną susikūrė Sąjūdžio atvedusio Lietuvą į Kovo 11-ąją, iniciatyvinė grupė. Sąjūdžio apogėjaus metais supratome vieną svarbų dalyką – mes esame tauta, o ne kažkokia sveiku protu nesuvokiama „tarybinė liaudis“.

Matote, kaip laikas bėga? Jau auga jaunimo kartos, nebeprisimenančios sovietmečio. Dabar įvairiai apie tą laikotarpį kalbame, kartais, regis, net jį idealizuojame. Bet buvo visko. Tačiau skausmą, širdgėlą gal pakėlėme lengviau todėl, kad buvome jaunesni, turėjome vilties, jog gyvenimas nepriklausomoje Lietuvos valstybėje bus šviesesnis, turiningesnis, kils visapusiška gerovė. Šalia mūsų buvo ne tik mokykliniai vadovėliai su savo vertinimais, bet ir gyvi praeities liudininkai, išgyvenę prieškario, karo ir pokario laikų tikrąją, o ne ideologizuotą istoriją. Euforija greitai praėjo. Kasdienybė dažnai vargina. Bet mūsų žmonės nepamiršo Sąjūdžio. Tiesa, ne visi. Tautiečius, ant savo pečių atlaikiusius reikšmingą istorijos virsmą, pamiršo naujai susikūrusi dažnai įžūli ir savanaudiška valdininkija, kuri paveldėjo pačius idiotiškiausius sovietinės biurokratijos elgsenos bruožus. Sąjūdžio pirmeiviai grumte grūmėsi prieš vienpartinę bolševikinę nomenklatūrą. Ją įveikė. Bet trumpam. Visagalius komunistų nomenklatūrininkus pakeitė nebe vienpartinė, o daugiapartinė nomenklatūra. Nesvarbu, kas kraštą valdys – dešinieji ar kairieji. Tačiau ir vienų, ir kitų partinė grietinėlė iš Seimo greičiausia bus išnešta tik karstuose. Mus mokė, kad Leninas atėjo visiems laikams. Nenustebsiu, jei po penkmečio pradinukai skanduos, kad visiems laikams atėjo Juknevičienė ir Kubilius, Bradauskas ir Šaulienė. O gal ir Venckienė, kuri „kediniams“ vadovaus iš kokios nors tolybės, kaip kad Leninas kurstė bolševikus, kiurksodamas prie Razlivo ežero.

Nieko nuostabaus, kad dažnam mūsų Lietuva – tai tik Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė. Atrodo, tik šios „kontoros“ kuria istoriją. Gi mes, eiliniai tėvynės pėstininkai, esame nereikalingi. Todėl nesistebėkime kosminiu greičiu didėjančiu emigracijos srautu. Žmonės palieka Lietuvėlę ne tik dėl kuklaus atlygio, bet ir dėl to, kad nebesijaučia kaip Sąjūdžio laikais reikalingi tėvų ir protėvių žemėje. Emigruojantieji tėvynėje palieka prieš ketvirtį amžiaus puoselėtas gražias, bet šiandien į šipulius subyrėjusias viltis, nes Vakaruose yra galimybė nors trumpam pasijusti visaverčiais.

…Sąjūdis buvo tautos troškimo išsipildymo sambūris. Jo pagrindinė istorinė misija baigėsi su tarptautiniu Lietuvos pripažinimu.

Atėjo daugiapartinės sistemos laikai. Tą liudijo vienas svarbus faktas. 1992-aisias rinkimus į pirmąjį atkurtos Lietuvos Seimą Sąjūdis pralaimėjo triuškinamai. Buvo akivaizdu – tautinis judėjimas, gražinęs Lietuvą į laisvų kraštų bendriją, įvykdė istorinę misiją. Mūsų kaimynų – latvių ir estų – Liaudies frontai baigė gyvavimą. Lietuvoje Sąjūdis liko. Jis tebeegzistuoja iki šiol ir Lietuvoje, ir Kelmėje. Tiesa, jo reikšmė politiniame gyvenime minimali, jei ne nulinė.

Bet daugeliui turėtų kilti klausimas – ar visos tautos judėjimas nepavogtas? Kas jį galėjo pavogti? Nori nenori galvon lenda mintis – gal taip pasielgė dešinieji. Prieš du dešimtmečius konservatorių partiją įkūrę dešinieji savo galiai stiprinti „pasisavino“ Sąjūdžio struktūras. Dabar atvirai kalbama, kad šių dienų Sąjūdžio „likučiai“ iš bendratautinio judėjimo, virto dešiniųjų satelitais. Tą ne kartą Kelmėje prieš tradicines eisenas iš Tytuvėnų į Šiluvą pakartojo dabartinis sąjūdininkų lyderis, Seimo narys, konservatorius-krikdemas Rytas Kupčinskas. Bet Sąjūdžio pirmeivių gretose buvo ir tremtinių, kuriuos kažkodėl savo „nuosavybe“ laiko dešinieji, tačiau nuo stalininio teroro nukentėjo dabar kairiųjų ministrai Vytenis Andriukaitis, Juozas Olekas, Kovo 11-osios akto signataras, socdemas Aloyzas Sakalas, ne vienas liberalas, „valstietis“, jokioms partijoms nepriklausantys Mečys Laurinkus, Arvydas Juozaitis, Regimantas Adomaitis, Amžinybėn iškeliavę tautos santarvės simbolis Justinas Marcinkevičius, poetas Sigitas Geda, Kovo 11-osios akto signatarai – profesorius Česlovas Kudaba, akademikas Eduardas Vilkas, Sąjūdžio laikų dainius Vytautas Kernagis ir kt.

Taip ir neaišku, kodėl šiandien dešinieji nori pasisavinti visatautinį Sąjūdį, jį „privatizuoti“ ir tuo pačiu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nuopelnus priskirti tik sau. Nesuvokiu, kaip moralią politiką deklaruojantys konservatoriai, į kompaniją pasitelkę dar ir krikščionis demokratus, nori iš lietuvių tautos pavogti Laisvės simbolį – Sąjūdį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA