BIČIULIS

Šakių epocha?

2013-06-14

<Alvydas GEŠTAUTAS>

Kai buvau mokomųjų diskusijų moderatoriumi, dirbau mokytoju, ir suaugusiems, ir mūsų atžalynui pateikdavau vertybių reitingavimo užduotį: t.y. kiekvienų užsiėmimų dalyvis, armokinys iš 30-40 vertybių turėjo pasirinkti, jo nuomone, svarbiausiųjų dešimtuką. Po to, iš jo išbraukti dar penkias. Po to, vis po vieną braukti, kol liks vienintelė vertybė, vykdytojo nuomone, vertingiausioji. Kai kartą pats atlikau tokią moderatorių užduotį, svarbiausia vertybe įrašiau malonumus. Kodėl? Žmogus gyvena žemėje kartą ir gyvenimas turi teikti malonumą. Jei norime mėgautis gyvenimu, turime išnaudoti kitą vertybę – laisvę. Bet ji neįmanoma be trečiosios ir ketvirtosios – atsakomybės ir tolerancijos, t.y. mėgaudamiesi malonumais ir laisve, privalome jausti pastarosios ribas, nes priešingu atveju mūsų laisvė gali tapti kitų nelaisve.

Bet šį kartą siūlau susikoncentruoti ne prie malonumų ir laisvės. Sudarantieji mūsų tautiečių reitingus, apklausiantieji žmones atkreipia dėmesį, jog daugelis dažnai pirmąją vietą vertybių skalėje skiria darbštumui. O mūsų didaktikoje ar ne tas pats darbštumas vyrauja? Štai mokytojas savo auklėtiniui, choreografas – šokėjui nuolat kartoja: „Būk darbštesnis“, „Trūksta darbštumo“, „Stenkis daugiau dirbti“. Ne vienas nuo politinio iki ūkinio vadovo pavaldiniams kartoja: „Nekalbėkim, bet dirbkim“, „Mažiau kalbų, daugiau darbų“. Pastarosios nuvalkiotos frazės skambėjo ne tik „senelio mielo, gero senelio“ Leonido Brežnevo paistaluose, bet ir „perestrojkos“ krikštatėvio Michailo Gorbačiovo kalbose.

Sukūrėme Lietuvos valstybę. Dabartinė Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė savo programos įžangoje „Svarbiausios mūsų vertybės“ deklaruoja: „Darbas yra pagrindinė vertybė ir gerovės šaltinis…“.

Sutikite, pas mus bent per pastaruosius septynis dešimtmečius apie darbą, kaip didžiausią vertybę, prašnekėta, ko gero, daugiausia pasaulyje. Deja, gyvenime vaizdas viskas priešingai. Sovietmečiu turėjome aibę „vaidinančių“ dirbančius, t.y. iš kampo į kampą be veiklos besitrainiojančiais ir už tą rolę gaunančius algą, o po ketvirčio amžiaus už šią vaidybą ir specialų „cedelį“, skirtą darbo veteranams. Sprendimus dėl apdovanojimų pasirašydavo sovietiniai „tūzai“. Išmušė nepriklausomos Lietuvos atgimimo valanda. Tiesa, darbo veteranų medalių niekas neprisega, bet užtat retai pagrįstai, o dažniausia be jokio pateisinimo duoda įvairias pašalpas neturintiems darbo. O kam dirbti, jei už veltui gautus pinigėlius gali tuštinti „bambalius“. Yra gudresnių, kurie norvegijose, anglijose gauna algas, o Lietuvoje – bedarbio pašalpas. Yra tikrintojų, kurie, gaudami algą iš mokesčių mokėtojų sukauptų pinigų, išaiškina tiek valstybės mulkintojų, kiek žvejys Kražantės upėje sužvejoja jūros ešerių ar lašišų.

Bet norisi kalbėti apie darbą kaip lietuvių, tautos politikų deklaruojamą svarbiausią vertybę. Tačiau ar darbas gali būti izoliuotas nuo kitų vertybių? Kirskite galvą – prieštarausiu. Kodėl? Neseniai praūžė tautos liaupsinama „Eurovizija“. Italijos lietuvis Pojavas, mūsų šalį atstovavęs Malmėje, dar prieš konkursą sulaukdavo patarimų: „Dar reikia padirbėti“,„Konkurentai dirba daugiau“, „Be įtempto darbo, nebus rezultato“ ir t.t. Prisipažinsiu, man toks apnuogintas darbo akcentavimas primena triūsą su šakėmis tvarte arba lauke prie šieno kupetos. Jei mes ir toliau, kaip jauni žmonės sako, „be ryšio“ taukšime apie darbą, niekada, niekur ir nieko nelaimėsime, bet kokios pergalės laukimas prilygs vilčiai, kad birželio mėnesį lauke pavyks nuo kalnelio nusileisti rogutėmis.

Taip, darbas – vertybė. Bet rimta veikla neįmanoma be kūrybos. Kodėl šiandieninę mokyklą dar pavadiname „zubrylų kalve“. Užtat, kad mokinukai tik dirba. Ir dažnai beprasmiškai, nes neskatinami kurti. Šiuo atveju darbas yra bažnyčia, o kūryba – tikėjimas. Bet bažnyčios nėra be tikėjimo, t.y. be vizijos. Juk pirma turi būti kūryba, iš kurios ir gimsta kažkokia idėja. Darbas lieka paprastai tik technologiniu dalyku, kūrėjo valios įgyvendinimo veiksmu. Ar vertybių skalėje kūrybiškumas neturėtų iš antro ar trečio vertybių dešimtuko pakilti beveik į pirmąjį penketuką ir jame pakeisti darbštumą? Pagaliau turime suvokti, kad kūrybiškumas – ilgalaikė investicija. Darbas tėra priemonė sumanytos idėjos išpildymui. Jeigu to nesuprasime, neturėsime kūrybiškų tautiečių, galėsime, kaip valdžios ponios ir ponai, kurti modelius nors ir šimtmečiui į priekį, derėtis su „gazpromais“, daryti, ką tik norime, o rezultato nebus. Žmonėms gyvenimas nepalengvės. Toliau Lietuvoje rasis vis daugiau tuščių, apleistų sodybų, jų savininkai iškeis savas gryčias į gyvenimą ir darbą svečiuose kraštuose.

Dažnai kūrybiškumą tapatiname su kultūra. Manau, klystame. Kūrybiškumo reikia ir ekonomikoje. Tam piliečiai turi būti ugdomi kaip asmenybės, privalome gerbti jų orumą ir kūrybiškąjį Dievo dovanotąjį protą. Deja, per dieną, savaitę, dešimtmetį, o gal ir du dešimtmečius (jei kovosime tik dėl laisvų postų, o ne dėl tautiečių laisvo mąstymo) klestinčios, protingos visuomenės, gerovės valstybėje nesukursime. Tačiau pažangos nematyti. Tik saujelė politikų mano, jog jie kūrybiški. Juos rinkusieji tėra runkeliai ir mulkiai. Tikrąjį klestėjimą kiekvienas galėsime pasiekti tada, kai mes, mūsų visuomenė bus kultūringa, kūrybinga, kur gyventojai atliks sąmoningai savo pareigas, diegs kad ir mažas naujoves, ir, kurdami bendrą gėrį, jaus pasitenkinimą savąja veikla. Tai įmanoma pasiekti, kai bendromis pastangomis ugdomas kuriantis, o ne vartojantis, ne griaunantis žmogus. Retoriškai klausiu: ar per 23 laisvės metus mes daugiau sukūrėme ar sugriovėme? Kalbu ne tik apie elementarius, bet (ir pirmiausia) dvasios dalykus. Kai suabsoliutiname darbą, nepaisome, kad jis būtų rezultatyvus, kūrybiškas.

Paklaustas apie kūrybiškumą žinomas režisierius Gytis Padegimas pasakė: „Kūrybiškumas – kaip sėkla. Svarbu, kokia bus dirva, į kurią sėkla nukris – ar ji patręšta, ar sausa, ar bus lietaus, ar bus purenama, ar augalas augs, klestės, ar skurs, ar visai nuvys.

Taip ir kūrybiškumui svarbiausia pati šeima. Dievuliau tu mano, jeigu pas mus vidutiniškai šeimoje vaikui skiriamos septynios minutės per savaitę, o visą kitą laiką jis paliekamas gatvėje, vienatvėje, jo paties kažkokiems neaiškiems impulsams… Žinoma, mėginimas išgyventi šiek tiek skatina kūrybiškumą, bet juk galima tai pasiekti ir gerokai racionalesnėmis sąnaudomis.“

Tam, kad visapusiškai klestėtume, mūsų tautiečiai turi būti lavinami, ugdomi kaip asmenybės, gerbiamas jų kūrybinis pradas, nuo kurio prasideda mūsų veikla. Kai pirmiausia išradingumo dėka išpuoselėsime idėją, tada darbas taps kūrybiškumo, neatsiejama sėkmės dalimi. Kol dažnoje situacijoje yra praraja, o ne glaudus ryšys tarp kūrybos ir darbo, tol neaišku kodėl išimtas iš bendro gyvenimo konteksto mūsų išliaupsintas darbštumas primins ne modernią, o šakių epochą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA