BIČIULIS

<Bronislavas KLIMAŠAUSKAS>

Šį birželį sukako lygiai 70 metų, kai mirė ir Žalpiuose, savo pasistatytoje koplyčioje palaidotas netoli Žalpių, Dvariškių kaime gimęs žinomas vargonų ir kanklių meistras, vienas iš pirmojo lietuviško sklandytuvo konstruktorių Jonas Garalevičius-Ralys (1871-1943). Ta proga pagerbti jo atminimą, geriau pajausti žemę, kurioje įleistos protėvių šaknys, praėjusį šeštadienį į Žalpius susirinko 90 J. Garalevičiaus seserų Petronelės ir Karolinos vaikaičių ir pro-pro-provaikaičių – keturios giminės kartos iš visos Lietuvos. Pats J. Garalevičius palikuonių neturėjo.

J. Garalevičius su žmona

J. Garalevičius su žmona

Tai buvo jau ketvirtasis šios giminės susitikimas nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, nes sovietiniais laikais vargu ar būtų įmanomas gabaus, turtingo verslininko, vieno iš Lietuvos atgimimo veikėjų, 1918 m. Lietuvos Tarybos įgaliotinio Kauno miestui ir apskričiai toks viešas pagerbimas. Po to, kai, baigęs gimnaziją ir tarnaudamas raštininku Rygoje, J. Garalevičius išgirdo žymiųjų Rygos katedros vargonų pašventinimo koncertą, jis pats nutarė statyti vargonus ir to amato ilgai ir kantriai mokėsi B. Griunbergo įmonėje Šcecine (Lenkija). Grįžęs į Kauną, vargonų dirbtuvei išsinuomojo buvusį šv. Kazimiero knygyną, o 1905 m. perkėlė ją į Daugirdo gatvėje įsigytus namus. 1898-1914 m. J. Garalevičius suremontavo, pastatė, restauravo apie 100, o gal – ir daugiau vargonų Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos bažnyčioms. „Tikrojo skaičiaus mano dirbtuvėse padarytų vargonų negaliu suteikti, nes tikslių užrašų nevedžiau“,- rašė jis laiške vienam draugui.  Metalo vamzdžius pirko Vokietijoje, o medžio gaminius darė savo dirbtuvėse. Pasak doc. Rimanto Gučo, J. Garalevičiaus vargonai buvo iki smulkmenų profesionaliai pagaminti, be jokios medžio ir metalo suleidimo klaidos. Dabar jų dar galima rasti 16-oje Lietuvos bažnyčių, iš jų Želvoje (Ukmergės raj.) stovi seniausi – 1898 m. pagaminti, o Veliuonoje (Jurbarko raj.) – bene vieninteliai J. Garalevičiaus pneumatiniai vargonai, nes daugiausia jis statė sklendinius.

Pirmojo pasaulinio karo metais J. Garalevičiui pasitraukus į Rusiją, jo namai Kaune buvo apgriauti, viskas išgrobstyta ir sudeginta, todėl po karo prie savo mėgiamiausio užsiėmimo meistras nebegrįžo. Be to, jis su Jurgiu Astrausku pagamino apie 2 tūkstančius kanklių ir citrų, parašė skambinimo jomis tris vadovėlius, laikrodininkystės vadovėlį, savo patobulintomis ir užpatentuotomis tekinimo staklėmis pagamino elektrinį laikrodį, o 1911 m. kartu su A. Kulvinskiu sukonstravo ir pagamino pirmąjį Lietuvoje sklandytuvą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, J. Garalevičius dirbo ministerijose, Kauno amatų mokyklos direktoriumi. Jis dažnai atvažiuodavo į Žalpius, kurių bažnyčiai padovanojo altorių, rėmė giminaičius, o 1933 metais Žalpių kapinėse pasistatė koplyčią, kurioje iš Liolių perkėlė motinos palaikus ir pats 1943 metų birželį čia atgulė.

– Gerai prisimenu jo laidotuves,- sakė šį šeštadienį Žalpiuose prie koplyčios su gėlėmis, žvakutėmis, malda ir giesme

Prie J. Garalevičiaus amžino poilsio vietos Žalpiuose - gausus jo giminaičių būrys

Prie J. Garalevičiaus amžino poilsio vietos Žalpiuose – gausus jo giminaičių būrys

susirinkusiems giminaičiams Skaudvilėje gyvenanti sesers Karolinos vaikaitė Teresė Toliušienė. – Man tada buvo 18 metų. Iš Šienlaukio geležinkelio stoties į Kauną važiavome traukiniu. Karstui į Žalpius parvežti buvo surastas sunkvežimis, varomas malkomis kūrenamu generatoriumi, nes vis dėlto tai buvo karo metas. Automobilis pakeliui į Žalpius dažnai gedo, stovinėjo. O Žalpiuose mus pasitiko Stasio ir Jono Danusų vadovaujamas dūdų orkestras.

Nors J. Garalevičius dabartinei Žalpių bažnyčiai negalėjo pagaminti vargonų, nes ji pastatyta 14 metų vėliau negu buvo suniokotos jo dirbtuvės, tačiau šį šeštadienį Žalpiuose vargonų muzika skambėjo. Per šv. Mišias, kurias už J. Garalevičių ir jo giminę aukojo parapijos klebonas kun. Andrius Trakšelis, atsivežtais vargonėliais griežė Remigijus Laugalis iš Nemakščių.

Po to susirinkusieji apžiūrėjo muziejų ir patraukė į Žalpių kaimo bendruomenės salę, kurioje, skambant nuotaikingai muzikai ir dainai, iki vėlumos dalintasi prisiminimais, šokta ir linksmintasi, o visiems seserų vaikaičiams išdalintos įdomios nominacijos. Tos Ralių atšakos pavardė būtų išnykusi, jeigu J. Garalevičiaus sesuo Petronelė Ralytė nebūtų ištekėjusi už netolimo kaimyno Juozo Ralio ir jeigu jie nebūtų išauginę septynių sūnų bei vienos dukros. Vienas jų – Boleslovas irgi vedė Ralytę, todėl jų dukrai Aldonai Staražinskienei iš Bargailių kaimo atiteko Raliausios prizas. Žalpiškė Antanina Bubelienė ir minėta T. Toliušienė pagerbtos kaip labiausiai prisidėjusios prie giminės atkūrimo istorijos, o žalpiškiai Danutė ir Vytautas Nacai – kaip gausiausią Ralių ainių būrį dovanojusieji Lietuvai (3 vaikus, 8 vaikaičius ir 6 provaikaičius). Tuo požiūriu gražiai pradžiugino tautą ir Aldona bei Stasys Raliai iš Gailių, o Antanina Ralienė iš Pilviškių (Vilkaviškio raj.) turi daugiausia palikuonių vyrų- du sūnus ir keturis vaikaičius. Vilniečiams Irenai ir biotechnologijos mokslų daktarui Edmundui Raliams atiteko nominacija kaip daugiausiai iš giminės pažinusiems pasaulio, o Nemakščiuose (Raseinių raj.) gyvenantiems Laimai ir Kęstučiui Raliams – kaip gimtąją protėvių žemę Dvariškiuose tebevaldantiems ūkininkams. Jonavos rajone gyvenantis Algimantas Ralys, pratęsęs tėvo miškininko profesiją, irgi nusipelnė nominacijos.

Žalpiai dabar – ir tie, ir nebe tie, jeigu juos lygintume su J. Garalevičiaus gyventais laikais. Garsųjį vargonų ir kanklių meistrą turbūt džiugintų išsiplėtęs bažnytkaimis, asfaltuotos gatvės, veikianti biblioteka, muziejus, medicinos punktas. Žalpiai jau turi savo vėliavą, jie – vakarietiška technika apginkluotos, baltus kaip pusnis miltus gaminančios, veislinę javų sėklą parduodančios, svėres bei kūkalius iš javų pasėlių išgujusios žemės ūkio bendrovės centras. Šį pavasarį ES fondų lėšomis miestelyje suraudonavo ir daugiafunkcė sporto aikštelė. Bet garsusis kraštietis, matyt, sunkiai atsidustų, išvydęs negailestingai ištuštėjusius Užžalpio ar Žilių kaimus, gimtuosius Dvariškius, radęs beveik dešimt tuščių trobų pačiuose Žalpiuose ir neradęs juose kažkada padėtos statyti pieninės, pradinės mokyklos, pašto. Ir gandrai nuo bendruomenės stogo kažkur išsikraustė… Tik gimtųjų vietų nuojauta šiltai pakutena net šimtus kilometrų nuo jos nutolusių giminaičių jausmus, nes gimtinei, pasak poeto J. Nekrošiaus,

… nereikia blizgučių,
Brangenybių ir aukso.
Ji tik tyliai pasako:
„Jūsų laukiau ir lauksiu“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA