BIČIULIS

<Bronislavas KLIMAŠAUSKAS>

„Svarbiausia man – aplankyti mamos gimtinę Laukodumos kaime ir jos sesers, mano tetos Jadvygos Petrauskaitės kapą,- praėjusį trečiadienį, vos su svainiu Antanu Puliku atvykusi į Kelmę, sakė žinomo rašytojo, pirmojo Žemaitės literatūrinės premijos laureato Juozo Baltušio (1909-1991) dukra, Lietuvos ir Australijos žurnalistė bei redaktorė Rita Baltušytė. – O kad Kelmėje rasiu tiek daug tėvo giminių – tiesiog nesitikėjau“. Ji pagal sufalsifikuotą iškvietimą (nes kitaip tada negalėjo išvykti) 1981 metais emigravo į tolimąją Australiją, o į mamos Vandos Petrauskaitės-Baltušienės gimtąją Laukodumą buvusi atvežta vos dvejų metukų ir, žinoma, nieko iš tos viešnagės neprisimenanti… Tad „Bičiulio“ redakcijos paprašė pakeliauti mamos ir tėvo giminių išvaikščiotais takais.

Su būsimąja žmona Vanda jos tėvas, jau plunksną bandantis Juozas Baltušis tarpukariu susipažino Kaune, ten susituokė, o 1938 metais susilaukė pirmagimės Ritos. Po trejų metų dar atėjo į pasaulį Violeta. Tačiau šeima ilgai neišlaikė išbandymų: ją, kaip yra sakęs ir Kelmėje viešėdamas J. Baltušis, išskyrė karas, nors, pasak Ritos, Baltušis buvęs šeimos žmogus ir norėjęs auginti abi dukras. Tik teismas Ritą paliko tėvui, o Violetą – mamai. 1948 metais J. Baltušis vedė antrąkart – žinomą aktorę Moniką Mironaitę, su kuria ir baigė gyvenimą, nors ir jų bendras kelias nebuvo rožėmis klotas – būta ir saulėtos giedros, ir debesuotų perkūnijų.

Ne tokia lygi buvo ir Ritos Baltušytės šeimyninė laimė. Baigusi Vilniaus universitetą, ji sėkmingai dirbo Lietuvos radijuje, Lietuvos telegramų agentūroje, žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijoje. Bet širdis ir dvasia skrajojo lyg paukštė, ieškojo laisvės ir savarankiškumo. Ištekėjo už televizijos diktorės Gražinos Bigelytės pusbrolio. Nepasisekė. Tada suglaudė pečius ir rankas su Algimantu, tapusiu Neringos miesto vyriausiuoju architektu. Ir jų, ir senelių didžiausias džiaugsmas buvo dukra ir anūkė Akvilė, talentinga dailininkė, tačiau pažėrusi neišmatuojamo skausmo: 28 metų merginą nubloškė į kapus viena pirmųjų AIDS bangų. Dabar R. Baltušytė Australijoje jau 30 metų gyvena su australu, ir tokiam jos pasirinkimui iš karto pritarė tik krikšto tėvas, dėdė Leonardas Juozėnas. Su kitais artimaisiais, kaip ji pati teigia, susitaikė laiškais tik po septynerių metų. Gabi, produktyvi žurnalistė ir toliau nepaleidžia iš rankų plunksnos: parengė arba parašė ir Lietuvoje išleido dvi knygas: apie tėvą – „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“ ir apie dukrą – „Akvilė. Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“. Ant jos darbo stalo – dar autobiografinė knyga „Su kuo valgytas cukrus“ (tęsiant tėvo dvitomio „Su kuo valgyta druska“ tradiciją).

Štai tokia – likimo vėtyta ir mėtyta, laužyta, bet nepalūžusi, su knygų glėbiu, jaunatviškai žvali ir dar jaunatviškai graži praėjusį trečiadienį ir atvažiavo į Kelmę Rita Baltušytė su jau mirusios sesers Violetos vyru paieškoti giminės šaknų ir atžalų. Prie kelio į Gaštynus išsirikiavusiame Laukodumos kaime, pakalnėje link Vilbėno tik keli krūmokšniai žymi jos mamos, tetų ir dėdžių buvusią sodybą, kurią buvo nelengva pasiekti per žalią javų lauką nubėgančiu ir jau negailestingai užželiančiu keliuku. Bet vis dėlto Rita panoro nusivežti į tolimąją Australiją bent tokią sodybos likučių nuotrauką. Paskutinė iš čia pas seserį Vandą Baltušienę į Vilnių išsikraustė jau nepajėgusi savęs apsitarnauti Ritos teta Jadvyga Petrauskaitė, tačiau amžinam poilsiui sugrįžo į Kelmę. Jos kapą bendrame Petrauskų šeimos kape Kelmėje padėjo surasti buvusi kaimynė, Laukodumoje su šeima gyvenanti Petronelė Jarašienė.

Pristigo ir laiko, ir galbūt jėgų aplankyti visus tėvo J. Baltušio gimines, kurių, pasirodo, Kelmėje – gera dešimtis. Rašytojo mamos brolis Silvestras Baltušis Užvenčio apylinkėse gyveno jau XX amžiaus pradžioje, o Kelmėje vienas po kito įsikūrė jo trys sūnūs, dukra Liuda, kuri vienintelė tebėra gyva iš rašytojo pusseserių ir pusbrolių. Ne vienai jų atžalai, kopiant į mokslo aukštumas, teko prašytis laikino rašytojo prieglobsčio. Štai Kelmės ligoninės administracijoje dirbanti rašytojo pusseserės duktė Nijolė Levickienė, 1975 metų rugsėjį pradėjusi studijuoti Vilniuje, kol gavo bendrabutį, mėnesį glaudėsi keturių kambarių Baltušių bute Donelaičio gatvėje. Pasak N. Levickienės, rašytojas jai, dar Vilniaus nepažinusiai merginai, mielai aprodė Aušros vartus, šv. Petro ir Povilo bažnyčią, Rasų, Antakalnio kapines, o jo žmona, beje, gražiai skambinusi pianinu, jaunąją kelmiškę vesdavosi į teatrų spektaklius, koncertus. „Sekmadieniais J. Baltušis ant pietų stalo atsinešdavo šventinio likerio ir visiems pasiūlydavo tik po vieną „noperskiuką“. Už mane išgerdavo jis pats“,- prisimena N. Levickienė. Tuos studijų metus jai primena J. Baltušio dovanota knyga „Gieda gaideliai“ su autoriaus autografu ir „Su kuo valgyta druska“ dvitomis.

Pusbrolio Kazimiero Baltušio dukra Vida Bukavičienė, su kuria susitiko ir viešnia iš Australijos, saugo tėvui atsiųstą rašytojo šeimos nuotrauką.

Nuotraukos, dovanojamos knygos ir jose pasirašomi autografai, apsikabinimai… Be šito neapsieita visur, kur lankėsi viešnia iš penktojo kontinento. Ji svečiavosi ir Žemaitės viešojoje bibliotekoje, „Bičiulio“ redakcijoje. O atsisveikindama priminė, kad jos tėvas nuoširdžiai mylėjo Lietuvą ir labai norėjo, kad joje ir duonos, ir meilės, ir laimės užtektų visiems, kad iš jos niekas neišsivažinėtų. R. Baltušytė vis teiravosi, ar jos tėvo geriausi kūriniai dar skaitomi, ar jo pavardė žinoma, nors iš mokyklų programų jie išbraukti. O gal ir norėti kažko negalima: juk planšetinių kompiuterių ir išmaniųjų telefonų laikais bet kuri knyga jau vis rečiau imama į rankas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA