BIČIULIS

<Bronislavas KLIMAŠAUSKAS>

„Albertas Rosinas gimė labai gražioje aplinkoje. Čia ošia pušynai, čia kiekvieną pavasarį kukuodavo gegutės, o jis su broliu Antanu braidydavo pro sodybą pratekančiu Juodupiu. Vasaros rytais, užsivertę ant pečių dalgius, išeidavo pjauti pievų ir, pasak Alberto, jam būdavo gaila žmonių, kurie pramiega tokius rytmečius,- taip apie žinomo kalbininko, profesoriaus vaikystę bei jaunystę netoli Šaukėnų, jau su Giriškių kaimu susiliejusioje gimtojoje Pajuodupėje praėjusio šeštadienio popietę kalbėjo jo buvusi mokytoja ir auklėtoja Šaukėnų vidurinėje mokykloje, dabar tvarkanti Šaukėnų kraštotyros muziejų Elena Burdulienė. – Tačiau praėjo lygiai treji metai, kai šeima, kolegos, pažįstami ir visa Lietuva neteko tokio brangaus žmogaus“.

„Kalbos mokslo kankinys“

Albertas Rosinas (1938-2010) – žinomas lietuvių kalbininkas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius bene ilgiausiai – 20 metų išdirbo Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Gedimino technikos universitetas), o nuo 1989 m. – Vilniaus universiteto Baltų filologijos katedroje. Šešerius metus jis vadovavo Valstybinei lietuvių kalbos komisijai prie Lietuvos Respublikos Seimo. Jo reikšmingiausi darbai – iš baltų kalbų įvardžių tyrinėjimų, už ką jam buvo paskirtos Lietuvos mokslo ir Jono Kazlausko premijos. O šiaip A. Rosino, kaip mokslininko, akiratyje – istorinė ir lyginamoji kalbotyra, dialektologija, teksto lingvistika, semantika, terminologija, kalbos kultūra: tais klausimais jis paskelbė šimtus straipsnių Lietuvos ir užsienio mokslo darbuose, Lietuvos spaudoje, parašė dešimt monografijų. Pasak gimtinėje kalbėjusio brolio, dabar Šilutėje gyvenančio diplomuoto lituanisto Antano, šis ryžtingai pasirinktu keliu ėjęs ir kolegas kalbininkus nustebinęs „mokslo kankinys“ norėjo, kad nors po 50 metų jį kas nors prisimintų, nors, atrodo, jo mokslines idėjas teks dar ilgiau analizuoti, nes, pasak Antano, ne visi bakalaurai dar jas „įkirs“ – jos labai pravers tik tos srities magistrams…

Prie plačiašakės liepos, kuri daug ką mena

Mokslas, žinoma, labai svarbu, tačiau, kaip sakė profesoriaus tėviškėje paminklinį akmenį pašventinęs, o prieš tai Šaukėnų bažnyčioje už profesorių ir jo tėvelius šv. Mišias aukojęs parapijos klebonas kun. Arūnas Jankauskis, A. Rosino nuveikti darbai – tai priminimas visam tam kraštui: jie rodo, kad iš bet kurios vietos kilęs žmogus gali daug pasiekti, jeigu turi svajonę, o vėliau ją atkakliai įgyvendina. Giriškių gamtovaizdis dabar ne toks, kaip prieš 50-60 metų: jį stipriai suniveliavo melioracija. Neliko po laukus pasibarsčiusių vienkiemių, nebėra ornamentuotais, gontais dengtais stogais Rosinų sodybos trobesių, tas pats Juodupis tarsi „susitraukė“ į dirbtinį griovelį. Tačiau pavyko gimtinėje išsaugoti plačiašakę liepą, tebekybo būsimojo profesoriaus įkelta bičių gaudyklė, pro kurios smūtkelį praeidami visi nukeldavo kepures… Čia, darbščių 20 ha ūkininkų Onos ir Aleksandro Rosinų šeimoje gimė ir užaugo du sūnūs ir trys dukros, kurių vyriausias buvo Albertas. Simboliška, kad, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir atgavus senelių žemės, beveik toje pačioje sodybvietėje naują namą susirentė ir įsikūrė Šaukėnuose gyvenančios kalbininko sesers Zuzanos sūnus Valdas Lavickas, kuris su žmona Vilija irgi augina tris atžalas. Tad ir praėjusį šeštadienį čia iš visos Lietuvos susirinkusiems giminaičiams bei šaukėniškiams jausmingi prisiminimai liejosi kaip iš gausybės rago. Į juos savo dainomis apie Lietuvą, mamą, švč. Mariją, apie tėviškės laukus gražiai įsiterpdavo Šaukėnų kultūros centro etnografinis ansamblis ir moterų vokalinis ansamblis „Anima“, tarsi primindami tuos laikus, kai Giriškių laukai irgi skambėjo lietuviška daina, žemaičių tarmės šnekta.

Sūnus, vyras, brolis

Kalbininko našlė, irgi kalbininkė, anglų filologijos docentė Gražina Rosinienė šiltai atsiliepė apie švelnią, jautrią, visada savo vaikų, marčių, žentų ir vaikaičių laukiančią anytą Oną, kuriai, 1957 metais baigęs Šaukėnų vidurinę ir išvažiuodamas studijuoti, sūnus Albertas parašė eilėraštį; prisiminė vyrą Albertą, kuris, gyvendamas mokslu ir dirbdamas jo labui, sugebėjo nuoširdžiai rūpintis ir šeima: trejus metus pristabdė savo mokslinę veiklą, kad sudarytų sąlygas žmonai parengti ir apginti disertaciją.

– Albertas buvo visur su manimi, tarsi buvo mane prisirišęs,- sakė brolis Antanas. – „Mas padarysme“,- sakydavo jis žemaitiškai, tačiau lyg kokiame vaikų darželyje kartu jautriai globodavo ir seseris. Mums namuose buvo du dalgiai, dvivagis arklas, dvitraukis pjūklas, o Šaukėnų mokykloje buvome du krepšinio puolėjai, du literatai – Albertas dar vadovavo mokyklos literatų būreliui, jo eilėraščių yra paskelbęs buvusio Užvenčio rajono laikraštis. Tačiau, dar būdamas Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentu, pareiškė, kad Pegasas jo nedomina, kad jis renkasi tik kalbos studijas. Tam savotiškos įtakos turėjo ir tarmiškai šnekantys gimtinės žmonės. Ypač jis žavėjosi kaimyno Jokūbo Liutkaus vasaromis kartotu sakiniu: „Ty prakeikti švilpe mano visas vyšnias nušvilpi“. Pasakos, prisiminimai, vaizdingi tarmiški žodžiai buvo jo dėmesio objektai.

Gražioj žemėj – gražūs žmonės

„Kalbininko profesoriaus Alberto Rosino tėviškė“ – dabar toks užrašas ties senąja Rosinų liepa, šalia per kaimą į grybingus Šaukėnų šilus nurūkstančiu žvyrkeliu ženklins mokslo vyro gimtinę. O akmenį jam surado bei iškasė ir kartu su dėdės Alberto pusbroliu Robertu Atkočaičiu atidengė naujasis šios vietos šeimininkas Valdas Lavickas. Rajono savivaldybės mero pavaduotojas Kęstutis Bilius pasidžiaugė taip gerai tokiam akmeniui parinkta vieta ir pavadino tai unikaliu atveju, nes pasitaiko, kad prie žymių žmonių tėviškes įamžinusių paminklų tiesiog neįmanoma privažiuoti.

Po to, kai apie Giriškių kaimą profesoriaus numylėta šaukėniškių tarme visiems išraiškingai paporino Janina Povilaitienė ir Janina Narbutienė, E. Burdulienė priminė:

– Paskutinis profesoriaus Alb. Rosino darbas buvo „Šaukėnų šnekos veiksmažodžio asmenavimo sistema (vientisinės formos)“. Jam kalbininkas ilgai rinko medžiagą, bet kuria proga nepaleido iš rankų užrašų knygutės. Paskutinį kartą lankydamasis Šaukėnų muziejuje, jis man įteikė leidinio „Baltistica“ numerį, kuriame šis straipsnis buvo paskelbtas. Nors sakoma, kad žmogaus gyvenimas panašus į žvakę, bet Albertas niekada nesmilko. Jis kvietė nesigėdyti gimtosios tarmės, jos išmokti. Argi tai ne prasminga šiais, Tarmių metais?! Argi tai nerodo, kokie gražūs žmonės čia gyveno ir gyvena?!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA