Atgimimo jubiliejui – pirmoji Lietuvoje Sąjūdžio aikštė. Praėjusį savaitgalį rajone vyko renginiai, skirti Sąjūdžio susikūrimo Kelmėje 25-mečiui paminėti
<Alvydas GEŠTAUTAS>
Pagal tradiciją rugpjūčio paskutinį savaitgalį vyko tradiciniai Sąjūdžio Kelmės Seimelio organizuoti renginiai, skirti Laisvės dienai paminėti. Šeštadienį Kelmėje buvo lankomos vietos, kuriose užkasti pokario laisvės gynėjų palaikai, pagerbtos stalininių trėmimų aukos ir t.t. Sekmadienį vyko tradicinis Sąjūdžio mitingas Kelmėje, Atgimimo aikštėje. Po to dalis mitingo dalyvių, kurių būryje dominavo šiauliškiai, išvyko į Tytuvėnus. Po susikaupimui skirtų kalbų piligrimai dalyvavo tradicinėje katalikų eisenoje iš Tytuvėnų į Šiluvą.
Bet šiemetinių renginių intencija buvo ypatinga. Jie sutapo su Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės susikūrimo 25-mečiu, eucharistijos bičiulių eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą pradžios 40-mečiu bei 20-osiomis metinėmis, kada Kelmės krašto sąjūdininkų iniciatyva buvo atgaivinta ši tradicija, kurią Atgimimo pradininkai pavadino Padėkos ir Vilties vardu. Be to, 20 metų prabėgo, kai švenčiama Laisvės diena, nes ją minime irgi dvidešimtą kartą, kai Lietuvą paliko 54 metus mūsų žemėje dislokuota ir dažnai siautėjusi okupacinė kariuomenė. Be to, šiemet pažymime ir 1863 m. sukilimo 150-ąsias metines. Vienas sukilimo vadų buvo iš Pakražančio seniūnijos Morkių kaimo kilęs kunigas A. Mackevičius. Todėl vakar mūsų sąjūdininkai prisiminė garsųjį kraštietį Morkiuose, aplankė šio sukilimo dalyvių kapinaites Tytuvėnuose. Kelionė baigėsi Paberžėje, kurioje kunigavęs A. Mackevičius pradėjo vadovauti sukilimui.
Taip pat 30-ąjį kartą šiuose vasaros pabaigos renginiuose dalyvavo tarptautinės organizacijos „Tradicija. Šeima. Nuosavybė“ atstovai, 1990-aisiais visame pasaulyje surinkę daugiau kaip 5 mln. parašų, atitinkančių tarptautinės teisės reikalavimus, kuriais visų pasaulio žemynų gyventojai pasisakė už tarptautinį Lietuvos pripažinimą. Šį kartą brazilo Renato vadovaujamoje delegacijoje buvo Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Čilės, Ekvadoro ir Brazilijos, kurių jauniausiam sukako vos 14 metų piliečių. Tradiciškai šventėje dalyvavo ir Aleksandras Strelcovas iš Minsko. Šiemet atvyko ir būrelis bendražygių iš Monarchistinės lygos organizacijos, kuri pasisako už Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) atkūrimą. Priminsime, kad LDK priklausė dalis teritorijų, dabar esančių Baltarusijoje (Gudijoje) ir Ukrainoje. Pats A. Strelcovas – katalikas, jo vaikai pakrikštyti lietuviškais vardais.
Tradiciniai pagerbimai ir Sąjūdžio aikštės „krikštynos“
Pirmiausia Kelmės rajono atstovai, o jų būryje buvo ypač daug senjorų organizacijos „Artimi“, kuriai vadovauja Jonas Stabingis, narių, pagerbė pokaryje pasipriešinusiųjų okupacijai aukų ir negrįžusiųjų iš tremties atminimą, prie tuos skaudulius įamžinančių vietų: šalia dabartinio Kelmės krašto muziejaus, Raseinių ir Tyliojoje gatvėse. Apie nekaltai žuvusius, ištremtuosius, kurių daugelis į gimtąjį rajoną nebegrįžo, kalbėjo Kelmės „Kražantės“ progimnazijos, J. Graičiūno gimnazijos bei „Aukuro“ pagrindinės mokyklos istorijos mokytojai Henrikas Pocius, Egidijus Ūksas ir Virginija Ivanauskienė. Pedagogų kalbas palydėjo jų auklėtinių posmai bei muzikos garsai.
Kelmės kapinėse, prie memorialo Tautos kančiai atminti buvo pagerbti žuvusieji, prisimintas Sąjūdžio susikūrimas Kelmėje.
– Prieš ketvirtį amžiaus drąsūs, iškilūs rajono žmonės įžiebė Sąjūdžio ugnį,- kalbėjo renginio vedėja Jadzė Gaupšienė. – Šie žmonės paskatino savo dvasia ir ryžtu drąsiems žingsniams sutelkė Laisvės siekiui.
Žodį tarė naujasis Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vardo gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius.
– Lietuva neatskiriama nuo žodžio „Sąjūdis“. XIX-ojo amžiaus antroje pusėje kūrėsi žemaičių, vėliau – švietėjiškas sąjūdžiai. Po sovietinės okupacijos veikė laisvės kovų ir galiausiai šių laikų sąjūdžiai. Dabartinis Sąjūdis susikūrė Lietuvos nepriklausomybei atgauti. Šį tikslą pasiekėme. Dabar Sąjūdžio misija – išsaugoti nepriklausomybę.
Žodį tarė ir viena Sąjūdžio kūrimo iniciatorių, mokytoja Salomėja Urbikienė.
– Dar gimnazijos laikais užsirašiau mintį: jei vienoje rankoje kas siūlys laisves, o kitoje jos troškimą, rinkis antrąją,- sakė S. Urbikienė, gyvenanti Kelmėje nuo 1950-ųjų. – Mes, sąjūdininkai ieškojome su visais dialogo. Taip pat ir su valdžia. Nors su ja kai kada požiūriai nesutapdavo, bet nekonfliktavome, o diskutavome. – Toks kelias pasiteisino, valdžia daugiau mūsų sumanymams pritarė,- jau vėliau buvusios bendradarbės tuometinėje Kelmės 2-ojoje vidurinėje mokykloje mintis pratęsė pirmasis Sąjūdžio rajono tarybos pirmininkas, Kovo 11-osios akto signataras Antanas Račas. – Pirmasis mūsų paminklas buvo atidengtas 1989-aisiais, kai šventėme Vasario 16-ąją, Tuo pačiu gatvei, kurioje pastatėme šį medžio paminklą, buvo grąžintas Nepriklausomybės pavadinimas. Tuo mes pirmieji Lietuvoje deklaravome svarbiausią Sąjūdžio tikslą – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
Kelmės klebonas Arūnas Urbelis pakvietė pasimelsti už laisvės kovotojų aukas.
Po to meras Vaclovas Andrulis perskaitė rajono tarybos sprendimą, kuriuo aikštei, kur stovi paminklas Laisvei, suteikiamas Sąjūdžio pavadinimas. Tai pirmoji Lietuvoje aikštė, kuriai suteiktas Sąjūdžio vardas.
Žodį tarė europarlamentaro Vytauto Landsbergio patarėjas Andrius Tučkus:
– Šis paminklas Laisvei lyg sujungia Laisvės kovotojų sąjūdžio, „Katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjų, disidentų, Laisvės lygos ir dabartinio Sąjūdžio pastangas, kurių dėka vėl esame nepriklausomi.
Vėliau „Bičiuliui“ A. Tučkus papasakojo, jog jo tėtis kilęs iš Tytuvėnų. Andrius bendradarbiavo su Lietuvos Laisvės lygos lyderiu Antanu Terlecku. 1977-ieji prabėgo Kelmės bažnyčioje, kur drauge su kitu disidentu, dabar pranciškonu kunigu, daugelio knygų autoriumi Juliumi Sasnausku talkino tuometiniam klebonui Vaclovui Ramanauskui. Jie tvarkė bažnyčios varpinę. Priminsime, kad kunigas V. Ramanauskas buvo nužudytas Ukmergėje.
Po kalbų simbolinę juostelę, liudijančią apie Sąjūdžio pavadinimo suteikimą aikštei, perkirpo V. Andrulis ir A. Račas.
Po to V. Andrulis apdovanojo už krikščioniškųjų vertybių plėtojimą T.F.P organizaciją.
Šeštadienio renginiai baigėsi šv. Mišių auka.
Tradicinis Sąjūdžio mitingas
Sekmadienį, tikrąją Sąjūdžio Kelmėje susikūrimo dieną, prieš piligrimų kelionę iš Tytuvėnų į Šiluvą, Atgimimo aikštėje vyko mitingas. Šį Sąjūdžio tradicinį renginį vedė Algirdas Steponkevičius. Susirinkusius piligrimus pasveikino rajono vicemeras Kęstutis Bilius, pasidžiaugęs prasminga žmonių, atvedusių mūsų tėvynę į laisvę, veikla.
Vėl kalbėjo A. Račas, V. Žilius, T.F.P delegacijos vadovas Renato. Tradiciškai žodį tarė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.
– Šį rytą matome žmones, atvykusius net iš Brazilijos. O kur kelmiškiai? Kodėl jūsų tiek nedaug?- geranorišku pabarimu savo kalbą pradėjo vyskupas. – Už Lietuvos laisvę žuvo tik trylika žmonių. O dabar vos ne kasdien Lietuva patiria daugiau aukų, nes kiti pirmenybę atiduoda stikliuko kilnojimui, narkotikams, amoraliam gyvenimui. Prisiminkime Baltijos kelią, kur vieni kitiems ištiesėme rankas. Dabar jas ištieskime Kristui ir eikime jo nurodytu meilės, tiesos keliu.
Po to kelmiškiai bei mitinge dalyvavę atstovai iš Šiaulių išvyko į Tytuvėnus. Ten vėl panašias kalbas pasakė jau anksčiau minėtieji oratoriai. Be to, žodį tarė ir geros kelionės į Šiluvą palinkėjo Tytuvėnų parapijos klebonas Rimantas Žaromskis.
Dvidešimtoji Padėkos ir Vilties eisena
Piligrimų eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą buvo atnaujintos prieš du dešimtmečius. Pasak A. Račo, šių eisenų atgimimo idėją iškėlė S. Urbikienė, kuri savo akimis matė sovietmečio eisenų organizatorės Gemos Stanelytės „teismą“ Kelmėje, priminusį labiau spektaklį. Į jį buvo pakviestas „mokslinio ateizmo propagandos aktyvas“. Pastarasis buvo dirbtinai suburtas, kad į teismo posėdžių salę nepatektų G. Stanelytės bendraminčiai. Jie meldėsi prie teismo pastato. Maldininkų būryje buvo ir dabartinis Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Jis kartu su vyskupais Eugenijumi Bartuliu ir Kęstučiu Kėvalu Šiluvos bazilikoje aukojo šv. Mišias. Pamoksle arkivyskupas sakė:
– Ši eisena – tai padėka už laisvės dovaną ir pagarba nešusiems jos vėliavą pusę šimtmečio trukusios vergijos laikais. Išorinę laisvę susigrąžinome. Jėzus mokė, kad laisvę pasiekti gali einantys per siaurus vartus. Tokių išmėginimų patyrėme daug. Šiandien pas mus yra daug norinčių eiti per plačius vartus. Deja, per juos einantieji iškeičia laisvę į vergovę. Vergas gali būti sotus, netgi milijonierius, bet pasmerkęs save žemės kurmio egzistencijai. Turime geisti tikros laisvės. Bet kiti laisvę įsivaizduoja be Dievo, tikėjimo, moralės. Tokie žmonės nori atgaivinti senąją pagonybę arba nepripažįsta gyvenimo šeimoje, kurioje sutaria vyras ir moteris, jų vaikai. Tokie šeimą tapatina vyro gyvenimą su vyru. Laisvė be Kristaus tiesos – ėjimas į tamsą. Laisvė be Dievo, krikščioniškos moralės sprogdina visuomenę.