Ar Pašilėje gyvens Kembridžo universiteto studentai?
<Alvydas GEŠTAUTAS>
Prasideda nauji mokslo metai. Šį startą galime prilyginti žemdirbiškąjai sėjos pradžiai. Skirtumas tik tas, kad ūkininkai masinės sėjos rūpesčiais gyvena pavasarį. Mokyklose yra priešingai – žinių sėja prasideda rudenį, kai žemdirbiai jau džiaugiasi geru derliumi arba pergyvena dėl nepripildytų aruodų. Švietimo įstaigos – nuo pradinio ugdymo skyriaus atokiame kaime iki universiteto didmiestyje – savojo darbo vaisius skins pavasarį.
Iki šiol mes, vietinio laikraščio leidėjai, rašydavome pirmiausia apie bendrojo lavinimo mokyklas, nes tik ši švietimo pakopa dominuoja rajone. Bet neseniai Europos Komisija (EK) paskelbė naujieną – po penkmečio Europoje neliks 90 proc. universitetų. Dabar Lietuvoje yra keturiolika universitetų. Vadinasi, pagal ES pateiktas netolimos ateities perspektyvas, Lietuvoje liks vienas arba du universitetai. Kai kam kils klausimas – kodėl mums parūpo universitetai, jei rajone jų nėra? Parūpo dėl vienos priežasties. Artimiausioje ateityje mes galime turėti ne vieną šimtą studentų, kurie mokysis ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir Kembridže, Oksforde ar Amerikos žemyne. Mūsų krašto studentai galės sėdėti patogiai įsitaisę fotelyje ir interneto dėka klausysis pasaulinio garso mokslininkų paskaitų. Štai čia ir slypi pagrindinė švietimo revoliucijos esmė. Ji prasidėjo ne tik universitetuose, bet ir kai kuriose gimnazijose. Tiesa, mūsų rajono bendrojo lavinimo mokyklos į laimingųjų sąrašą nepateko. O gal greitai ir nepateks. Nuotoliniam mokymui reikės geros pedagogų komandos. Tokį mokymą diegti gali Vilniaus licėjus, Kauno technologijos universiteto gimnazija, turinčios galimybę pasitelkti į darbą su jaunimu profesorius, dar – abiejų didmiesčių jėzuitų gimnazijos. Apie nuotolinį mokymąsi gali papasakoti Kražių seniūnas Rolandas Karčiauskas. Jis nuotolinio mokymosi būdu baigė teisės studijas Vilniaus universitete. Ir yra tuo patenkintas, nes galėjo derinti mokslą su darbu, tuo pačiu įgyti patirties, dėl kurios stokos, studijavę tradiciniu būdu, t.y. paskaitų klausęsi aukštųjų mokyklų auditorijose, dažnai įsidarbinti negali. Viešojo ir privataus sektoriaus darbdaviai reikalauja iš universitetų absolventų darbo stažo. Deja, kai jaunas žmogus studijuoja tradiciniame dieniniame universiteto skyriuje, beveik neturi galimybės dirbti. Nuotolinis mokymas netrukdo dirbti. Kai paklausiau R. Karčiausko, ar mokydamasis nuotoliniu būdu negali gauti diplomo kitų proto sąskaita, jis atsakė:
– Jei pats nesimokysi ir už tave kiti atliks užduotis, tai kaip išlaikysi egzaminus, įskaitas. Juk egzaminus turi laikyti universitete ir susitikti akis į akį su dėstytoju.
Žinoma, valdžiai, kitoms iš biudžeto gyvenančioms ir besirūpinančioms žmonių įdarbinimu įstaigoms, iškils papildomų rūpesčių. Įsivaizduokite kas bus, jei iš 100 mūsų rajono studentų aštuonios ar devynios dešimtys po penkmečio ar septynmečio gyvens gimtinėje ir studijuos nuotoliniu būdu ir norės derinti mokslą su darbu? Deja, darbo vietų kūrimas pas mus mažai kam terūpi. Žinoma, nauju mokymo būdu bus nesužavėti ir universitetų dėstytojai – vidutinybės. Jei mūsų šalyje užteks kelių universitetų, juose liks labiausiai išprusę, geriausiai sugebantys perteikti žinias, perpratę moderniausias informacines technologijas dėstytojai. Nuotolinio mokymo būdas skatins konkurenciją, vers ir garbaus amžiaus profesūrą atsisakyti kasmet naudojamų tų pačių paskaitų konspektų. Tokia konkurencija, žinoma, tik vėliau pasieks ir mokyklas.
– Teigiamai žiūriu į nuotolinį mokymą. Yra daug privalumų. Ypač noriu išskirti vieną, mes susigrąžintume mokinius, išvykusius su tėvais gyventi į užsienį. Modernių informacinių technologijų dėka jie „sugrįžtų“ mokytis į Šaukėnus. Tuo pačiu jiems nereikės mokytis britų ar norvegų mokyklose, neužmirš nei gimtosios kalbos, nei lietuviško rašto,- teigia šio miestelio Vl. Pūtvio-Putvinskio vidurinės mokyklos direktorius Algimantas Armalis.
– Sutinku, Europoje, o tuo pačiu ir pas mus sumažės universitetų, nes studentai mato šiandieninę konkurenciją ir daugelis į mokslą žiūri pozityviai. Be to, ir renkasi studijų programas, kuriose gali labiausiai save realizuoti. Turime ir nuotolinio ugdymo įstatymą. Jį mūsų apskrityje leista taikyti tik vienai Šiaulių mokyklai,- sakė Kelmės „Kražantės“ progimnazijos direktorius Stasys Jokubauskas, dalyvaujantis respublikiniuose bei tarptautiniuose projektuose, apskritai didelį dėmesį skiriantis savo asmenybės tobulinimui. – Bet progimnazijoje tokio sąmoningumo bent artimiausius 5-7 metus nepasieksime. Juk nuotolinis mokymas mažina kontrolę. Dalis jaunesniųjų klasių mokinių be tradicinės kontrolės nesimokys. Kitas dalykas, kai toks modelis taikomas gimnazijoje. Ją pasirenka mokiniai, rimtai mąstantys apie savo ateitį. Tuomet jie nepalikę Kelmės ar Tytuvėnų, netgi Pašilės ar Karklėnų galėtų mokytis geriausiose Lietuvos gimnazijose.
Nuotolinis mokymas sudarytų palankias mokymosi sąlygas gabiausiems mokiniams. Pasak Vilniaus universiteto prorektoriaus A. Butkaus, per 23-ejus atkurtos Lietuvos metus, iš Sąjūdžio laikais deklaruoto tautinės mokyklos kūrimo, šiandien turime kažkokią makalynę, kurią kiekviena valdžia pamakaluoja dar labiau. Pats prorektorius, stažavęsis Londone, patyrė dėmesio gabiems mokiniams efektą. A. Butkus su viena gabia Londono mokine parašė mokslinį darbą. Jį išspausdino vienas prestižinis mokslo žurnalas, leidžiamas Anglijoje ir platinamas kitose šalyse. Be to, šis mokslininkas teigia, jog jam neaišku, kodėl Lietuvoje atsirado didelis chaosas ikimokyklinio ir pradinio ugdymo grandyse. A. Butkus nepritaria ir atsisakymui pradinukų žinias, mokėjimus ir įgūdžius vertinti pažymiais. Jam pritaria ir daugelis mūsų rajono mokytojų. Jų teigimu, toji permaina padidino biurokratizmą, nes pedagogai turi reguliariai aprašyti, kokią pažangą padarė kiekvienas mokinys. Pedagogų teigimu, tie „talmudai“ netarnauja mokinukų tobulėjimui.
– Jei mes surašytume viską pedantiškai, ko reikalauja švietimo vadybininkai, dirbtume visą parą,- kalbėjo viena pradinių klasių mokytoja (pavardė redakcijai žinoma). – Manau, kad tradicinis pažymys yra tėvams informatyvesnis nei rašliavos apie vaiko pasiekimus. Kai pradinukas tampa penktoku ir jo žinios, gebėjimai vertinami pažymiais, tada vaikas ir jo tėvai patiria stresą, nes iki tol jie nesusidūrė su tokiu vertinimu. Penktokas patiria ir taip stresą, kai vietoje vieno mokytojo turi bendrauti su dešimtimi.
Lietuvos švietimo asai daug kalba apie skandinaviškąjį ugdymo modelį, kuris remiasi tiriamąja kryptimi. Daugelis mūsų rajono mokytojų sugebėtų taip dirbti. Bet negali, kadangi egzaminuose nereikia pademonstruoti savos iškalbos, mąstymo, erudicijos, o privalu pateiktame teste pažymėti teisingą atsakymą. Tokia egzamino forma tiriamąjį ugdymą verčia „zubrijimu“. Be to, mūsų mokiniai turi intensyviai, lyg kokie robotai dirbti. Viena kelmiškė vienerius metus mokėsi Danijoje ir grįžusi pasakojo, kad danų gimnazistai vieną matematikos uždavinį sprendžia tris pamokas bei pridūrė, kad kelmiškė matematikė reikalautų sprendimo rezultato po penkių minučių. Pavyzdžiui, pas mus mokiniai „kala“ Lietuvos, Europos upių, kalvų, kalnų, valstybių sostinių pavadinimus. Skandinavų pedagogai nereikalauja viso to „zubrinti“ ir pateikia mokiniams užduotį, susirasti žinyną, interneto portalą, kuriame pateikta tokia informacija. Taigi, per 25-erius metu taip ir nesuradome tinkamos ugdymo krypties. Todėl ir vietoje žadėtos tautinės mokyklos, turime neosovietinę, paremtą faktų, taisyklių, datų, skaičių kalimu, nuo kurio priklauso gimnazisto kelio į aukštojo mokslo studijas sėkmė. Viskas taip įsisenėjo, kad vargu ar esminės permainos ateis kartu su moderniuoju nuotoliniu mokymu.