BIČIULIS

Alvydas GEŠTAUTAS

Lietuvos kunigai paliko ryškų pėdsaką šalies politikos, kultūros, sveikos gyvensenos istorijoje, netgi – versle. Prisiminkime rašytoją ir Blaivybės sąjūdžio iniciatorių Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių, poetus Maironį, Antaną Baranauską, Strazdelį bei daugelį kitų. Tarpukario Lietuvoje kunigas Mykolas Krupavičius buvo žemės reformos iniciatorius. Galime tik apgailestauti, kad jo idėjų neperėmė praėjusio amžiaus pabaigoje atkurtos Lietuvos reformatoriai. Deja, beveik penkiems dešimtmečiams neteisėtai valdžią užgrobę sovietiniai liumperiai iš Rytų, Bažnyčią stengėsi izoliuoti nuo viešojo gyvenimo. Todėl daugeliui atrodė, kad kunigų veikla apsiriboja tik šv. Mišių auka, Sakramentų teikimu, bažnyčių remontais.

Klebonas Eimutis Marcinkevičius su avimis - „žoliapjovėmis“ klebonijos teritorijoje

Klebonas Eimutis Marcinkevičius su avimis – „žoliapjovėmis“ klebonijos teritorijoje

Bet išmušė vėl ne tik mūsų valstybės išorinės, bet ir dvasinės, pasaulėžiūros laisvės valanda. Dažnam buvo naujiena, kad katalikų dvasininkai veikė pogrindyje, leido „Katalikų bažnyčios kroniką“, kalėjo lageriuose.

Kai atgavome nepriklausomybę, pamatėme, jog mūsų sielų ganytojai yra tokie pat žmonės, be tiesioginės veiklos, turintys įvairių gabumų, pomėgių. Pavyzdžiui, Kelmėje vikaru dirbęs, o Tytuvėnuose klebonavęs a.a. Ričardas Mikutavičius kūrė eiles, buvo meno vertybių kolekcionierius. Dzūkijoje, Liškiavos parapijoje dirbantis monsinjoras Valius Zubavičius sugebėjo atlikti ne tik ganytojiškas pareigas, bet ir vadovavo valstybinio susivienijimo „Lelijos“ filialui, įsikūrusiam buvusiame vienuolyne. Kai įmonės filialas baigė veiklą, V. Zubavičius jį pavertė kultūros židiniu. Pats tapo ir ES remiamo projekto, ir kultūros centro vadovu. Varėnos rajone klebonaujantis Bronius Jurgelevičius turi mini zoologijos sodą.

Įdomi ir prieš tai Tytuvėnuose dirbusio, o dabar jau 14 metų Užvenčio ir Kolainių parapijų klebono Eimučio Marcinkevičiaus veikla. Šiandien klebonas be pagrindinių dviejų bažnyčių išlaikymo rūpesčių turi ir pomėgį – jis augina 30 avių.

– Dabar avių bandą deklaruoju. Tik ji nekontroliuojama. Todėl ir Europos Sąjungos išmokos mažesnės. Šiemet jų priskaičiavo berods 2100 litų,- atvirai kalba klebonas E. Marcinkevičius.

Kai prieš keliolika metų sužinojau, kad klebonas Eimutis aistringai domisi automobiliais, ypač antikvariniais, nenustebau. Jo tėtis dirbo didžiąją gyvenimo dalį vairuotoju. Bet nustebau, kai sužinojau, kad klebonas E. Marcinkevičius, gimęs, užaugęs, mokyklą baigęs, studijavęs tuometiniame Politechnikos institute bei baigęs Kunigų seminariją, neabejingas ir žemės ūkiui.

– O ko čia stebėtis?- klausimu į klausimą pokalbį tęsė kunigas. – Mūsų šeima gyveno privačių namų kvartale, buvusioje Meskupo, dabar Jonavos gatvėje ant Neries upės kranto. Nuo vaikystės Neries pakrantėse prie kompozitoriaus Juozo Gruodžio muziejaus pešiau žolę, nes tėvai augino triušių, vištų, nutrijų. Todėl naminių gyvulių ir paukščių priežiūra nuo mažumės – mano gyvenimo būdo dalis. Kai dirbau Babtuose, prižiūrėjau lapes, usūrinius šunis. Labūnavoje neplanavau kuo nors šalia klebonavimo koplyčioje, nes bažnyčia sudegė per karą, užsiimti. Bet tuo metu buvo priimtas įstatymas dėl 2-3 hektarų. Kadangi bendrovėje nedirbau, bet aš, kaip mokytojai, kultūrininkai, kaimo medikai, prekybininkai, buitinių paslaugų teikėjai, turėjau teisę į dviejų hektarų asmeninį sklypą. Iš karto pamaniau, kam man ta žemė. Bet atėjo pas mane bendrovės pirmininko pavaduotojas ir sako: „Klebone, prašyk, kad žemėtvarkininkai tau žemės atmatuotų. Žinok, žemė nepraras vertės niekada“ Sutikau. Tuos du hektarus išnuomavau bendrovei. Ją nuomavau ir dirbdamas Kelmės rajone. Gaudavau už nuomą po 400-500 litų. Bet prieš kelerius metus ją pardaviau. Tiesa, už hektarą gavau ne tiek jau daug. Tuomet buvo krizės pikas. O iki tol vienas hektaras ten kainavo net devynis tūkstančius litų. Juk sovietmečiu ten buvo žinomas Lietuvoje „Varpos“ kolūkis, kuriam vadovavo garsusis Kretavičius. Tiesa, ir kitoje parapijoje turėjau žemės. Bet ten ją dirbdavo bendrovė, o man atiduodavo derlių.

Jį parduodavo. Klebonas augino ir vištų. Jas laikė šiltnamyje. Bet po vienos nakties pasigedo septynių dedeklių. Galvojo, kad į šiltnamį įsmuko lapė. Kitą naktį vištas uždarė į tvartą, tik durų neužrakino.

– Rytą nueinu, žiūriu, trūksta aštuonių baltų vištų. Bet rudos liko. Matyt, jų tamsoje nematė. Tada supratau, kad lapė buvo „dvikojė“.

Kunigas Eimutis turėjo vietnamietišką kiaulę, o Užvenčio seniūnas Zonis Virbalas – šerną. Juos kergė, t.y. eksperimentavo.

O avimis susidomėjo atsitiktinai. Dar tais metais, kai dirbo ir Vaiguvos parapijos klebonu. Vladas Šimkus ir jo sesuo Vida klebonui padovanojo dvi aveles. Draugas iš Krekenavos padovanojo aviną. Pats dvasiškis pirko avių. Vienu metu turėjo jų 38.

– Avienos paklausa yra didelė. Žmonės perka avis pokyliams. Kartais keičiu avis į kiaules,- kalbėjo Užvenčio ir Kolainių klebonas. – Seniūnija atidavė tarpukario metais parapijai priklausiusį tvartą. Ten visos sąlygos žiemą laikyti avis. Vilną iki šiol atiduodavau veltui. Viena moteriškė numegzdavo man vilnonių kojinių. Dabar mąstau apie siūlų gaminimą. Turiu pustrečio hektaro žemės. Auginu avižų, kurių miltais, kaip ir šienu, burokais šeriu avis. Pašarų nepritrūksta. Pavasarį jų duoda ūkininkai, kuriems ganiavos išvakarėse lieka šieno.

Pasak klebono E. Marcinkevičiaus, avis ganyti turi kur. Nemažai pievų turi seniūnas, savose ganyklose leidžia ganyti kiti žmonės.

Beje, tarpukario metais pati parapija valdė 30 hektarų. Tai buvo Bažnyčios papildomos pajamos.

Avimis rūpinasi ir brolis Genadijus, kuris daug laiko praleidžia Užventyje, o pas žmoną į Kauną grįžta savaitgaliais.

– Avys – mano „žoliapjovės“. Dvi nuėda žolę prie klebonijos, trys – prie parapijos salės. Plotai nemaži. Ir vienoje, ir kitoje vietoje yra apie 30 arų,- sako klebonas. – Iš manęs pavyzdį perėmė seniūnas Zonis. Jis turi devynias avis, kurios nugraužia jo sodybos, esančios ant Ventos kranto, žolę. Ta „liga“ susirgo ir „Kelmės vietinio ūkio“ direktorius Dainius Popovas, turintis žemės Kurtuvėnuose.

Be to, kunigas turi ir šešis triušius. Juos, kaip kažkada povą, kiaunę, lapes, usūrinius šunis, augina savo malonumui. Kolainiuose turi poros hektarų obelyną. Iš jo verslo „nesuka“.

– Vieniems leidžiu nusiskinti. Kiti be prašymo nukrato obuolius,- lyg ir šmaikštaudamas sako klebonas, ramiai, be iškilmių, neseniai pažymėjęs tarnystės Dievui trisdešimtmetį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA