„Kultūra žmogų daro žmogumi“, – teigia Kelmės mažojo teatro vadovas A. Armonas
<Alvydas GEŠTAUTAS>
Ruduo – naujo kultūros sezono pradžia. Savo kūrybinį sezoną pradėjo ir vienintelis rajone profesionalus Kelmės mažojo teatro kolektyvas. Šią savaitę vyko tradicinis šio teatro organizuotas lietuviškos dramaturgijos festivalis „Kelmės scena“. Po jo uždarymo apie prasidėjusį sezoną, teatralų kūrybos planus kalbamės su Mažojo teatro vadovu Algimantu Armonu.
– Šiemetinės „Kelmės scenos“ festivalis buvo netradicinis, nes daugelis spektaklių ir renginių buvo skirti jaunuomenei arba su ja dirbantiems vadovams. Kodėl tradiciniame festivalyje pamatėme netradicinį posūkį?
– Mūsų kolektyvas šių metų pradžioje buvo priimtas į tarptautinę profesionalių teatrų, vaidinančių vaikams ir jaunimui asociaciją ASITEŽAS. Todėl ir šių metų nacionalinės dramaturgijos festivalį skyrėme vaikams, jaunimui. Žiūrovai pamatė Panevėžio vežimo lėlių, Utenos kultūros centro, mūsų teatrų spektaklius. Vyko ir teatro laboratorija, t.y. mokymai, konsultacijos, skirtos pradinių klasių mokytojams, organizuojantiems daug teatralizuotų renginių, švenčių, mokyklų bei kultūros įstaigų dramos būrelių vadovams. Užsiėmimams vadovavo režisierius iš Panevėžio Antanas Markuckis, tytuvėniškė Andrėja Gričiūtė. Tačiau kitais metais „Kelmės scenos“ festivalis bus skirtas ir vyresnio amžiaus žiūrovams. Tikiuosi, kuo mažiau monotonijos, tuo geriau ir žiūrovams.
– Kokiu repertuaro bagažu pradėjote šį sezoną? Kokių premjerų ar naujų renginių žiūrovai sulauks?
– Dabar rodome aštuonis spektaklius. Seniausias jų – jau šešiolika metų rajono, Lietuvos bei užsienio scenose rodoma Boriso Dauguviečio kaukių komedija „Žaldokynė“. Teatro režisierius ir aktorius Gediminas Trijonis repetuoja vaikams skirtą spektaklį – Sebastijano Libeck „Vandens skiltuvo beieškant“. Klaipėdiškis teatro studijos vadovas Petras Lisauskas planuoja parodyti dar vieną premjerą vaikams. Jos pavadinimo pasakyti negaliu, nes spektaklį stato ne pagal konkretaus dramaturgo pjesės pavadinimą.
Teatro mėgėjai žino ir Teatro dienai skirtą Ruperto nominacijų, Spaudos dienai skirtus renginius, Sodo teatro šventę. Mūsų trupės aktorius, Šiaulių universiteto Estrados teatro specialybės absolventas Vaidas Praspaliauskas buria teatre humoro trupę. Planuoju balandžio mėnesį mūsų teatre organizuoti kuo profesionalesnę humoro trupių šventę. Šiemet paminėsime Kražių skerdynių 120-ąsias metines. Skaudžiai, bet tuo pačiu simbolizuojančiai žemaičių pergalę prieš pavergėjus sukakčiai vyks ne vienas renginys. Jubiliejaus organizavimui daug laiko ir jėgų skiria mūsų Seimo narė Alma Monkauskaitė. Kražių skerdynių sukakties globėju sutiko būti premjeras Algirdas Butkevičius. Džiaugiamės, kad lapkričio 13-ąją Vilniuje, „Lėlės“ teatre mūsų trupė parodys sostinės žiūrovams Regimanto Kaškausko sukurtą, mano režisuotą pjesę „Kražių skerdynės“.
– Ar naujajame sezone pasikeitė trupės sudėtis?
– Esminių permainų nėra. Ir toliau pas mus vaidins Laura Gulbinaitė, Rasa Sapragonienė, Lina Parnarauskienė, Vaidas Praspaliauskas, Česlovas Brazinskas, Julius Kančiauskas, Gediminas Trijonis bei aš. Tai etatiniai kolektyvo nariai. Pagal autorines sutartis su teatru dirba Kauno ir Klaipėdos dramos teatrų aktoriai Petras Venclovas ir Regina Arbačiauskaitė, buvusi trupės narė, operos solistė Diana Tiškovaitė, Kelmės kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas.
– Ne kartą Mažąjį teatrą pavadinote gastroliuojančiu. Ar gastrolių maršrutai tęsis ir ateityje?
– Kitos išeities nėra. Rajone kažin ar beliko 30 tūkstančių gyventojų. Vietinė rinka ribota. Bet be kultūros savo bendruomenės palikti negalime. Mano nuomone, kultūra žmogų daro žmogumi. Linkiu valdžios galvoms neprisikurti aibės rajono gyvenimo prioritetų. Kai daug užsigeidžiame, dažnai nepasiekiame lauktų rezultatų. Tai pačiai kultūrai vien šiltų patalpų neužtenka. Kalbame apie kultūrinį turizmą. Todėl turime pasirūpinti elementariu, nors ir nepigiu dalyku – kelių kokybe. Kam pagal pareigas priklauso, tas turi įkyrėti ministerijoms. Tą teigiu drąsiai, nes pats esu įkyrus. Mes, kiti kolektyvai važinėtų kitur gal ir mažiau, jei rajone turėtume tokių žmonių kaip tarptautinio Tytuvėnų vasaros muzikos festivalio organizatoriai, kurie su nuosavais automobiliais važinėja po kaimus ir platina bilietus. Taip atokių vietovių šeimos turi galimybę pamatyti pasaulinio garso atlikėjus. Įdomiai dirba Kražių kultūros darbuotojai, subūrę stiprią „projektų komandą“. O Kelmė vien pagal savo statusą turi būti įvairių iniciatyvų skatintoja. Kalbu ne tik apie kultūrą, bet ir kitas jai artimesnes ar tolimesnes sritis. Pavieniai gražūs pavyzdžiai visų kultūros problemų neišspręs.
Kita vertus, kuo daugiau mes, kiti kolektyvai gastroliuos Lietuvoje, užsienyje, tuo plačiau bus girdimas mūsų krašto vardas.
Šio sezono mūsų planuose yra gastrolės į Prancūziją. Vaidinsime Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje. Ypač atsakingas pasirodymas laukia Kaune. Ten parodysime Kosto Ostrausko pjesę „Čičinskas“. Šio spektaklio parodymas Laikinojoje sostinėje bus prestižinis. Jį mes pristatome Auksinio Kryžiaus nominacijai. Artimiausiu metu gastroliuosime Šilalės, Joniškio, kituose rajonuose. Neįmanoma dabar visko tiksliai išvardinti. Juk rugsėjo mėnesį negalime numatyti, kur vaidinsime pavasarį.
– Kultūros įstaigos jaučia ne tik rajono, valstybės biudžeto ribotas galimybes. Kultūrą iki šiol buvo užmiršusi ir Europos Sąjunga. Kaip jūsų kolektyvas išgyvena?
– Iš savivaldybės biudžeto gauname pinigų vėluojančioms algoms. Gal įdomu, kokios jos? Mažajame teatre iš vienuolikos darbuotojų – septyni artistai. Jie gauna „į rankas“ 1180 litų. O premjeroms, gastrolėms, elektrai, šildymui užsidirbame patys. Suplanavome šiemet uždirbti 32 tūkst. litų. Jau uždirbome 18 tūkst. litų. Žinoma, neatsisakome ir kultūrinės labdaros, nes esame biudžetinė įstaiga. Tačiau ir rajone veltui parodytas spektaklis turi savikainą. Šias išlaidas dengiame iš uždirbtų pinigų.
– Ne pirmus metus kalbama apie naujas teatro patalpas, kurios turi būti įrengtos atnaujintame Kelmės kultūros centre. Kokia šiandien situacija?
– Situacija – jokia.
– Kodėl?
– Ne vienas kelmiškis, paskaitęs spaudoje apie mūsų perspektyvas, manęs paprašė ir bilietų į renginį, skirtą teatro naujų patalpų „krikštynoms“. Aš paprašau kantrybės ir palinkiu pagyventi bent dešimtmetį. Būtų labai gerai, jei teatras persikels į naujas patalpas po aštuonerių metų, t.y., kai aš sulauksiu pensijos. Bus gražu, jei naujų teatro patalpų raktus perduosiu savo įpėdiniui. Viskas priklauso nuo kultūros centro atnaujinimo. Dabar centro kolektyvas laukia trečiojo darbų finansavimo etapo. Jis siejamas su 2014-2020 m. Europos Sąjungos biudžetu. Bet šiandien niekas negali pasakyti, koks „kąsnis“ teks kultūrai. Iki šiol ES kultūros nerėmė. Kultūros ministras Šarūnas Birutis, pats dirbęs Europos Parlamente, tikina, jog per artimiausius septynerius metus ES turi grąžinti skolą Lietuvos kultūrai. Bet reikės ir savo indėlio. Tad svertų savose rankose turi ir rajono valdžia. Kelmės kultūros centro atnaujinimo pradžia buvo viltinga. Buvusiam merui Kostui Arvasevičiui pavyko įtikinti kolegas – politikus, kad mes, neturėdami solidžių pramonės įmonių, galime patraukti svečius kultūra. Eksmeras rizikavo, savivaldybė nebijojo skolintis ir spartinti pagrindinės rajono kultūros įstaigos atnaujinimo darbus. Mano galva, rajono ateitis neatskiriama nuo smegenų kokybės. Jas išjudinti ypač gali kultūra. Tad noriu palinkėti dabartinei rajono vadovybei kultūrą neišbraukti iš prioritetinių darbų sąrašo, nes ji ir ugdo žmogų, ir reprezentuoja Kelmės kraštą.