BIČIULIS

<Bronislavas KLIMAŠAUSKAS>

Praėjusį antradienį ir trečiadienį Kelmė iškilmingai atsisveikino su Amžinybėn išėjusiu, čia 38 metus, o iš viso Kelmės rajone – 46 metus išdirbusiu ir išgyvenusiu Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataru, buvusiu Seimo ir rajono tarybos nariu, Sąjūdžio Kelmės rajono tarybos pirmininku, rajono Garbės piliečiu Antanu Raču (1940-2014). Jis palaidotas valstybės lėšomis.

Į Kelmės dvarą įsikūrusį krašto muziejų, kuriame buvo velionis pašarvotas, antradienio popietę ir vakarą plūdo žmonės iš visos Lietuvos. Trečiadienio vidurdienį Kelmės bažnyčia irgi buvo pilnutėlė – čia susirinkusius pasitiko Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopa ir orkestras, čia galėjai sutikti daug kartų matytus Kovo 11-osios akto signatarus ir dabartinius Seimo narius, o šv. Mišias už velionio vėlę aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, jam talkininkavo Kelmės ir Pakruojo bažnyčių klebonai-dekanai kun. Arūnas Urbelis ir Ričardas Rutkauskas, Tytuvėnų bažnyčios klebonas kun. Rimantas Žaromskis. Pareiškęs užuojautą velionio žmonai ir trims sūnums bei visai Lietuvai dėl tokios netekties, vyskupas J. Kauneckas per pamokslą sakė:

– Tokių atsidavusių Lietuvai žmonių, koks buvo Antanas, reikia paieškoti. Jo buvo pilna visur, jis visada buvo arti bažnyčios. Antanui reikia žemai nusilenkti vien už tai, kad jis nepriklausomybės aušroje pakvietė į Lietuvą tarptautinę katalikišką organizaciją „Tradicija. Šeima. Nuosavybė“, kurios nariai visame pasaulyje surinko 5 mln. parašų, reikalaujančių Lietuvai laisvės, ir nuvežė juos M. Gorbačiovui. Šie A. Račo draugai ir dabar visur gina gyvybę ir šeimą. Velionis rasdavo laiko organizuoti ir dalyvauti eisenose iš Tytuvėnų į Šiluvą. O kas suskaičiuos, kiek Lietuvoje yra samariečių, kurie čia prigijo irgi A. Račo iniciatyva, todėl jeigu tektų projektuoti velioniui paminklą, tai jam turbūt labiausiai tiktų artimo meilės ir gerumo kupinas Rūpintojėlis ir kovingas Vytis. Antanas labai gražiai atspindėjo jų dvasią.

Po šv. Mišių palydinčiųjų minia paskui velionio karstą patraukė į kapines – į tą vietą, kurioje stovi medžio ir akmens paminklai Tautos kančiai atminti. Čia prie kapo duobės Seimo narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius apgailestavo, jog niekada jau neišvysime A. Račo šypsenos, jo tylios ir vyriškos laikysenos. Jis paliko dar daug nepadarytų darbų, neįgyvendintų projektų, bet yra Kovo 11-osios Lietuva, kurią Antanas taip gerbė ir mylėjo. Jo nueitas kelias – tai tikro Sąjūdžio patrioto pavyzdys.

Kovo 11-osios akto signatarų vardu kalbėjęs Stasys Malkevičius, sunkiai tramdydamas netekties širdgėlą, priminė ir pačiam sau, ir visiems neatsakytą klausimą, kodėl būtent Antanui, o ne jam, ne kitiems, vyresniems stovintiems eilėje, teko tokia lemtis ir pacitavo vokiečių poeto J. V. Gėtės aforizmą: „Tas, kas netiki būsimuoju gyvenimu, ir šiandien yra lavonas“, nes, pasak S. Malkevičiaus, krikščionys žino, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi.

Kelmės rajono savivaldybės meras Vaclovas Andrulis apibūdino A. Račą kaip autoritetingą mokytoją, aktyvų rajono tarybos ir visos rajono bendruomenės narį. Jo gyvenimo devizas buvo: „Be krikščioniškos doros nebus stiprios Lietuvos“. A. Račo iniciatyva pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su dviem Vokietijos savivaldybėmis, jo dėka apie tūkstantis rajono jaunųjų ūkininkų stažavosi Vokietijoje, jis rengė rajone vokiečių kalbos šventes, maldos pusryčius. Jo rūpesčiu Kelmėje atsirado Atgimimo ir Sąjūdžio aikštės, iškilo Laisvės paminklas. Simboliška, kad ir amžinam poilsiui jis atgula šalia jo pastangomis iškilusio paminklo Tautos kančiai atminti.

Kuo gražiausiais prisiminimais apie A. Račą pasidalino lietuviškai kalbėjęs Lietuvos garbės konsulas Vokietijoje, rajono Garbės pilietis von Štetenas, o rajono Garbės pilietė, poetė ir Račų šeimos bičiulė Elena Skaudvilaitė paskaitė eilėraštį, kuriame velionį pavadino „paprastu, bet su gelme saulėta“ žmogumi, kuo jis ir traukė kitus.

… Karstą dengusią ir kariškių rūpestingai sulankstytą Lietuvos valstybinę vėliavą Valstybinės laidotuvių komisijos pirmininkas A. Kubilius įteikia A. Račo žmonai Jadvygai, kaip simbolį Lietuvos, kurią velionis kūrė ir karštai mylėjo. Leidžiant karstą į duobę, kapinių tylą sudrebina trys kariškių salvės, o naujai supiltas smėlio kauburėlis su jame įspraustu kryželiu apklojamas žiedų kilimu, jo šonus nugula vainikai. Akomponuojant kariuomenės orkestrui, visi sugieda Lietuvos valstybinį himną.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA