BIČIULIS

<Bronislavas KLIMAŠAUSKAS>

2014-03-28Šią žiemą sukanka 110 metų, kai Jukniškėje netoli Kelmės gimė žinomas liaudies skulptorius, rajono Garbės pilietis, Kelmės krašto akmens dainiumi vadinamas Juozas Liaudanskis (1904-1989). Neseniai rajono Etninės kultūros išsaugojimo ir plėtros komisija svarstė, kaip geriau išsaugoti jo atminimą. Man rodos, dirbtinai jo saugoti nė nereikia, nes tas atminimas pirmiausia gyvas jo paminkluose Kelmės, Tytuvėnų, Liolių, Stulgių, Žalpių, Kurtuvėnų, Girdiškės, Bazilionų, Aukštelkės, net – Marijampolės ir kitose kapinėse, pačiame Kelmės mieste ir pakelėje į Tytuvėnus. J. Liaudanskis gyvas ir vyresniųjų rajono gyventojų atmintyje, nes nedaug sutiksime žmonių, pilkame, dulkėtame, kartais -apsamanojusiame lauko ar pamiškės akmenyje įžvelgusių tokį grožį bei skambesį. Ir kaip žmogus jis buvo kuklus, paprastas, šiltas ir vien tuo – savaip gražus.

Dieną – kaukšėjimas plaktuku, vakarais – pasakos

Pirmąkart J. Liaudanskį pamačiau dar vaikas, 1947-ųjų rudenį, kai tėvukas jį iš Kelmės arkline brikute parsivežė į gimtuosius Orkius iškalti paminklą prieš metus begimdant antrąjį sūnelį mirusiai mano mamai. Svečias atsivežė terbelę visokių įrankių, o jaujos tarpangyje jo laukė trejetas iš Žalpinės pamiškės atkastų ir parvežtų akmenų. Dvi savaites J. Liaudanskis, atsidaręs jaujos duris, kaukšėjo ir kaukšėjo įvairiais plaktukais ir kaltais. Kai su seserim norėdavome pasmalsauti į jo darbą, jis patardavo arčiau nelįsti, kad kokia akmens skeveldra nepataikytų į veidą. Išryškėjus paminklo kontūrams – akmens „medžiui“ nugenėtom šakom , skulptorius visas tris dalis – pamatą ir „kamieną“ bei „viršūnę“ parsitempė prie trobos, sumontavo po plačiašake kriauše ir dar ilgokai iš visų pusių apžiūrinėjo, dailinėjo, taisinėjo, kol išvežė į kapines.

Uždarame ūkininko vienkiemyje augusiems, tik sekmadieniais į bažnyčią išeinantiems vaikams savotiškai trūkdavo bendravimo su svetimais, todėl J. Liaudanskio apsistojimas mūsų namuose buvo įvykis, juo labiau, kad laikinasis įnamis buvo įdomi asmenybė. Vakare, pasrėbęs su visais bobutės išvirtos, šviežiu karvės pieneliu užbaltintos zacirkos arba „užkulu“ pariebintos bulvienės, skulptorius užstalėj pradėdavo sekti pasakas. Ir kokių jis nemokėjo: apie velnius ir raganas, apie pelkėse klaidžiojančius vaiduoklius, apie našlaitėlę ir pamotę, apie Alibabą ir 40 plėšikų! Nuo jų mums ištįsdavo seilės, kol čia pat, prie stalo, miego saldumas nesulipdydavo vaikiškų blakstienų.

Vieną vakarą, pasiilgę karštimo, užsuko būrelis pažįstamų partizanų ir, radę benakvojantį nematytą žmogų, juo susidomėjo, klausinėjo, kas jis toks. Tuo požiūriu partizanai visada būdavo atsargūs. „Esu kryždirbys“ – taip paprastai prisistatė J. Liaudanskis ir, paprašęs uždegti liktarną, nuvedė ginkluotus vyrus į jaują parodyti savo iš akmens kuriamo kryžiaus. Partizanai iškart patikėjo jo nuoširdumu ir po to visi, draugiškai šnekučiuodamiesi, pavakarieniavo, dar padainavo keletą lietuviškų dainų.

Vėliau, kai per Elenavą, Rikantus, nuo Liolių pusės arkliniu vežimu atvažiuodavome į Kelmę susivalciuoti grūdų ar į turgų, – tėvukas vis parodydavo tolėliau nuo Raseinių gatvės, dar apytuštėje Kražantės atkalnėje kėpsantį medinį namelį ir primindavo: „Čia gyvena Liaudanskis, kuris paminklą mums statė“.

Akmuo jam ir ašarą išspausdavo

Su J. Liaudanskiu teko bendrauti ir jo namelyje, ir darbovietėje – buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, ir kitoje aplinkoje. Vyresniame amžiuje jis apkurto, todėl, norėdamas ko nors paklausti, turėjai popierėlyje užrašyti klausimą, į kurį jis mielai atsakydavo. Visada buvo šnekus, nuotaikingas, bet porą kartų jo akyse sužibo ašaros.

Žinodamas, kad melioratoriai, sausindami laukus, išverčia iš žemės daug gražių, tinkančių paminklams riedulių, skulptorius kartą Vaiguvos apylinkėse kreida užrašė ant jų savo pavardę, tikėdamas, kad jų kurį laiką nelies ir neskaldys. Ir koks buvo J. Liaudanskio nusivylimas, kai, netrukus nuvažiavęs parsivežti akmenų, rado juos sutrupintus ir išvežtus naujoms miestų statyboms. Apie tai jis pasakojo, nepajėgdamas sutramdyti ašarų.

Ir antras atvejis. 1987-1988-ųjų žiemą, jau įžengęs į devintąją dešimtį, J. Liaudanskis prie Kražantės užtvankos kalė paskutiniąją savo skulptūrą-paminklą kelmiškiui rašytojui Broniui Laucevičiui-Vargšui. Jis tada pasakojo rašytoją pažinojęs, gerai įsidėmėjęs jo veido bruožus, nors tuo tenka suabejoti. Br. Laucevičius 1905 metų vasarą emigravo į Angliją, vėliau – į JAV, Čikagą, kurioje ir mirė, o J. Liudanskis buvo gimęs 1904-ųjų sausį, todėl ar pusantrų metų berniukas galėjo prisiminti Br. Laucevičių ir jo veido bruožus?! Greičiausiai skulptorius pažinojo jaunesnįjį Broniaus brolį Stasį, kuris irgi buvo rašytojas-poetas ir dramaturgas. Gimęs 1897 metais, St. Laucevičius Kijeve baigė karo mokyklą, dalyvavo nepriklausomybės kovose, tarpukariu mokytojavo, aplankydavo gimtąją Kelmę, todėl J. Liaudanskis jį galėjo pažinti. Ir jo likimas – panašus: 1944 m. emigravo iš Lietuvos, o 1965 m. mirė toje pačioje Čikagoje, kaip ir vyresnysis brolis Bronius. Bet ašaros – visai ne dėl šito.

1987-1988 metų žiema buvo su sniegu, su speigu ir pūgom, todėl paminklui kalti prie Kražantės užtvankos buvo pastatyta laikina medinė „būdelė“ įrankiams susidėti ir nuo vėjo atsipūsti. Ir kai didžiuliame granito luite pradėjo ryškėti rašytojo veido iškilumai,- baigęs dienos darbą, akmentašys juos rūpestingai pridengdavo lentutėmis ar akmenukais prispaustu skuduru, kad šaltis ar krituliai per naktį kuo mažiau veiktų dar nebaigtą svarbiausią skulptūros dalį. Bet vieną vasario dieną, eidamas į bendrijos sodą, pamačiau prie būdelės susigūžusį, nuleidusį galvą skulptorių. Jis tiek buvo susijaudinęs, kad net virpėjo, ir, pavedęs prie gulinčios ant sniego skulptūros, parodė kažkokių piktadarių nuskeltą rašytojo „nosį“. Tai buvo didelis sukrėtimas jau 84-uosius užkliudžiusiam skulptoriui. Žinoma, jis vėliau, kiek leido jėgos, tuos piktadarių pėdsakus „trynė“, maskavo, bet paminklas liko nebaigtas. Jis buvo atidengtas 1988-ųjų rugsėjo 11-ąją, ir toji šventė sutapo su pirmuoju Kelmės Sąjūdžio mitingu Kelmės stadione. O juk J. Liaudanskis dar svajojo nukalti paminklą Tadui Blindai, bet viltis nusinešė į kapą 1989-ųjų sausį.

Sunku išplėšti paminklus iš aplinkos

Kokius paminklus bekalė žinomas mūsų krašto akmens dainius, jis norėjo, kad jie stovėtų toje vietoje, kuriai buvo skirti arba kuriai temai labiausiai būdavo artimi. Skulptūrą „Skalbėja“ jis sukūrė pastatyti prie Kelmės centre tryškusio fontanėlio, tarsi siekdamas parodyti, kad Kelmė visada turi būti švari. Paminklas Br. Laucevičiui-Vargšui stovi rašytojo vardu pavadintoje gatvėje, visai netoli jo gimtosios vietos. „Knygnešiai“ – prie bibliotekos, „Muzikantų grupė“ – buvusiame kultūros centro kiemelyje. Skulptūra tankistams – prie Kražantės tilto, kurį nuo susprogdinimo paskutinę karo dieną išsaugojo būtent tie tankistai. O „Lietuvaitė“, į kurios moterišką grožį skulptorius sakėsi įdėjęs nemažai savo dukros bruožų, sveikina visus, nuo Tytuvėnų ir Raseinių atvažiuojančius į Kelmę – tą nedidelę visos Lietuvos Lietuvaitę. Todėl kartais sunku įsivaizduoti, kaip būtų galima tą visą J. Liaudanskio kūrybą išplėšti iš ją supančios aplinkos ir suvežti į vieną vietą, į skulptūrų parką. Kitas dalykas – atnaujintame Kelmės kultūros centre jo vardu pavadinti būsimą Dailės galeriją.

J. Liaudanskis Kelmės kultūros centro uždarajame kiemelyje, prie savo skulptūrų „Muzikantų grupė“. Renovavus pastatą, toje vietoje bus Dailės galerija, kurią numatoma pavadinti J. Liaudanskio vardu

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA