BIČIULIS

<Amelija Vyšniauskienė-Miltenienė>

Mirus rašytojui Icchokui merui, prisiminkime jo vaikystę Kelmėje…

Motina – taip dažniausiai ją vadindavo rašytojas Icchokas Meras, kelmiškiams, jį artimai pažinojusiems vaikystėje, dar išlikęs Algirdu Dainausku.

Motina (ne mamytė, ne mama) gal todėl, kad taip kažkodėl iškiliau skamba, tai lyg apibendrintas žodis, simbolis visų lietuvių motinų, savo šilumą dalinusių ne tik vaikams, bet ir žydukams, ir rusiukams, ir vokietukams – visiems, kam tais sunkiais laikais reikėjo motiniškų rankų ir rupios, krauju ir ašarom aplaistytos lietuviškos duonos riekės.

Rašytojo Icchoko Mero antroji mama Bronislava Dainauskienė gimė 1902 m. kažkur Rusijoje (kada ir kaip jos tėvai ten atsidūrė, nepavyko sužinoti), nežinia, kada grįžo į Lietuvą, tik ištekėjo labai jaunutė (16 metų) ir kantriai nešė gyvenimo kryželį, nedejuodama, nesiskųsdama, visus priglausdama… „Gerą žodį rasdavo visiems“,– su didele meile uošvę prisimins marti Stasė Dainauskienė, palaikiusi artimus ryšius ir su rašytoju, ir su jo seserimi Janina, nors tarp gyvųjų jau nebėra vyro Petro, su kuriuo kaip tikri broliai bendravo Algirdukas (Icchokas), ir dabar, atvykęs į Lietuvą ir aplankęs Kelmę, visada užsuka pasivaišinti, kaip jis sako, skaniausiais pasaulyje pyragiukais.

Tą baisiąją dieną, kai iš dvaro daržinės žydus grupelėmis varė į žvyrduobes, iš kurių sklido kulkosvaidžio ir automatų šūviai, o daržinė aidėjo nuo šauksmo ir verksmų, Icchokas gerai prisimena (tada jam buvo devyneri metai). Kai mamą su kitais žydais išvarė, vaikams iki 14 m. liepė pasilikti, Icchokas ir jo sesuo įsikibo į motinos ranką, verkė ir šaukė, kad nori eiti kartu, o ji traukė ranką, stūmė vaikus nuo savęs (gal viltis pakuždėjo, kad vaikai išliks), bet varoma vis atsigręždavo į daržinę…

Vaikus iš daržinės išleido, ir jie pasklido pas pažįstamus ir kaimynus. Bet neilgam… Greitai vėl buvo paskelbtas įsakymas – suvesti visus žydiškos kilmės vaikus, o kas slėps – sušaudys visą šeimą.

Icchoko seserį priglaudė ir slapstė viena šeima, o jį, devynerių metų berniuką, paėmė vieni, išsigandę grasinimų, perdavė kitiems, tie jau ruošėsi atiduoti vokiečiams… Bėgo ir slėpėsi, bijodamas visko ir visų, verkė ir šakė, sušalęs ir alkanas. Tokį beverkiantį patvory ir aptiko Juozas Dainauskas, kai, traukdamas „Gėriau dieną, gėriau naktį!“, grįžo namo po eilinės „normos“! Sužinojęs, kad tai visų atstumtas ir apleistas alkanas žydukas, paėmė už rankos ir parsivedė namo.

„Motin, vaiką priimk! Šešis turi, še septintą“,– vėliau prisimins „Geltoname lope“ rašytojas tėvo pasakytus žodžius.

Motina išsigando: šeši vaikai pusalkaniai ir apiplyšę, beveik tik ir laikosi iš aštuoniolikmečio Petriuko uždarbio ir keleto maišų darže išaugintų bulvių ir burokų. Bet kai tėvas pagrasino, kad jei ji nepriimsianti, ves žyduką vokiečiams, motina priglaudė našlaitį prie krūtinės…

– Neduosiu! Užauginsiu kartu su savais…

Gal tokius, gal kitokius žodžius pasakė, bet meilės ir šilumos Icchokui skyrė daugiau negu saviems… „Jam reikėjo daugiau mano meilės, negu vaikams, juk jis – našlaitis“,– prisimena jau vėliau motinos pasakytus žodžius marti Stasė.

Icchokas tuoj buvo pakrikštytas Algirdu ir gavo Dainausko pavardę. Netrukus Dainauskai iš miestelio persikėlė į dvaro kumetyną, kur mažiau kas žinojo, kiek jie turi vaikų…

Vieno kambario (24 kv.m) butelis talpino 9 žmones: kas lovoje, kas „ant pečiaus“, kiti ant aslos pasikloję miegodavo, o valgis, kaip prisimena rašytojas, buvęs kelios bulvės, burokai…

Motina niekada nesiskųsdavo, kad sunku, kad saviems vaikams neužtenka, dažnai Algirduką užstodavo, kai seserys atimdavo jo „davinį“ ar šiaip nuskriausdavo: joms jis buvo svetimas. Motinai ir tėvui jis buvo savas. Su didele meile apie savo antruosius tėvus rašo Icchokas Meras „Geltoname lope“ ir vėliau laiškuose iš Vilniaus ir Izraelio.

Aplankiau dar likusį dvaro kumetyno pastatą, buvau kambarėlyje, kuriem tilpo 9 žmonių šeima…

Išaugo Kelmė. Pievos, kurioje stovėjo daržinė su šauksmų aidu ir skausmo ašaromis, seniai nebėra, o vietoje jos – dviaukščiai mūrinukai su metaliniais vartais, tiesios gatvės… Viską pakeitė laikas… Ir žmones pakeitė… Dejonių aplink daug, piktų veidų dar daugiau… Viskas blogai, ir gyventi labai sunku… Nors nedaug kas skaičiuoja, po kelias bulves pietums teks kiekvienam šeimos nariui, ir nedaug tokių šeimų, kur vienam tenka 2,5 kv. m gyvenamojo ploto… Nežinau, ar daug dabar atsirastų žmonių, kurie, rizikuodami savų vaikų gyvybe, priglaustų našlaitį… Gal todėl MOTINOS vaizdas dar ir dar kartą iškyla mano vaizduotėje, kaip ir Gerb. Rašytojo, ir jo sesers Janinos atmintyje, kaip ir marčios Stasės bei aštuoniasdešimtį peržengusios kaimynės Antaninos Kvietkauskienės žodžiuose… Žvelgiau į raukšlėtą kaimynės Antaninos veidą, stebėjausi jos gerų akių tyrumu, ir įsivaizdavau, kad tokia buvo ir MOTINA, kuri, kaimynės žodžiais, buvo gera ir kantri, bet nepalūžusi, linksma ir geraširdė… O Algirduką Antanina prisiminė kaip labai gerą, bet labai baikštų vaiką: sulos šuo – ir lekia slėptis. O pasislepia taip, kad nė namiškiai nesugebėdavo surasti…

Vartau Petro Dainausko šeimai siųstus rašytojo ir jo sesers laiškus, ieškau juose ryšių su vaikyste ir su MOTINA… Štai Janinos laiškas, rašytas 1989 m. kovo 11 d.: „Pasiilgome ir dažnai Jus prisimename, brangi mūsų visų Mamyte ir Babyte…“

Kokia laimė senatvėje sulaukti tokių laiškų!.. Ir kokia kaina ir širdies šiluma reikia ją užsitarnauti?!. O Bronislava Dainauskienė, jau visiems vaikams užaugus, pasak marčios, sakydavo, kad visų brangiausias ir geriausias iš vaikų – Algirdukas. Ir į Vilnių dažnai važiuodavo aplankyti ne tiek tikrų vaikų (pagimdytų), kiek savo Algirduko, širdies šiluma šildo, nuo pavojų ir mirties saugoto, gerumu ir meile palytėto…

1989 m. kovo 3 d. Bronislava Dainauskienė amžinai užmerkė pavargusias akis, taip ir nesulaukusi iš Izraelio sugrįžtančio Algirduko (tada niekas jo ir neišleido). Tik laiškas, skaudžios meilės išraiška, guli prieš mane. Teatleidžia Rašytojas, kad aš be jo leidimo jį pacituosiu, nes tai žodžiai, kuriuos turėtų perskaityti visų motinų vaikai, ir meilę motinoms išsaugotų per laiko klodus ir žemės nuotolius…

„Mama,– nors ir toli,– man buvo vienas artimiausių žmonių pasaulyje, nes aš jai likau visam gyvenimui jos Algirdukas. Dabar, jei pateksiu kada į Kelmę: mane pasitiks kapai – prie pušikių ir kapinėse… Gal Petro veide įžiūrėsiu gerą mamos žvilgsnį, kuriuo ji mane visada pasitikdavo ir palydėdavo“. (Laiškas rašytas 1989 m. kovo 29 d.).

Gyvena žmonės, dalija meilę, skleidžia šilumą ir išeina, palikdami taip pat šilumą jau kitų žmonių širdyse. Tokią šilumą pajutau rašytojo Icchoko Mero kūryboje, jo ir sesers Janinos laiškuose, tokia šiluma spinduliuoja ir jos marti Stasė Dainauskienė, tokią šilumą skleidžia daug sutiktų pažįstamų ir nepažįstamų žmonių. Dar kartą perskaičiau „Geltoną lopą“, ir įstrigo paskutiniame puslapyje parašytas sakinys, kaip berniukas nustebo, sužinojęs, kad visi aplinkiniai žinojo, kad jis žydukas, bet neišdavė: „Verkiau ne tik todėl, kad aš laisvas, bet ir todėl, kad visi žinojo, bet niekas nežinojo, kad jie žino!“

Aplankėme pušelėmis apsodintas žvyrduobes. Prie paminklo Bronislavos Dainauskienės marti Stasė uždegė žvakelę ir savo anūkei paaiškino, kad čia yra rašytojo Mero Motinos ir daugybės čia palaidotų žydų kapas…

Užverčiau paskutinį savo sąsiuvinyje užrašytų pastabų lapą, o akyse dar ilgai stovės MOTINA – paprasta lietuvė moteris, šaknis giliai įleidusi į lietuvišką žemę (ir kūnas joje guli), siela peraugo tautines sienas ir žemynų tolumas. Jai ir sūnui Petrui mirus, už jų vėles buvo laikomos šv. Mišios Jeruzalėje, Kristaus kapo bažnyčioje, o Icchoko ir Janinos namuose uždegtos žvakutės…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA