Pasimokykime!
Alvydas GEŠTAUTAS
Nors Vilniaus miesto taryba yra kritikuojama už įvairius sprendimus, tačiau iš sostinės politikų, administracijos vadovų kai ko gali pasimokyti ne tik didmiesčių valdžiažmogiai, bet ir rajonų savivaldybės. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė yra nustačiusi viešųjų pirkimų organizavimo tvarką. Joje įstrigo vienas momentas – tokių pirkimų organizavime negali dalyvauti bendrovės, įmonės, viešaisiais ryšiais užsiimančios organizacijos, jei darbuotojams yra mokami minimalūs atlyginimai. Kalbėjau su keliais sostinės politikais bei administracijos veikėjais, kodėl savivaldybė paiso tokios nuostatos. Kalbintieji sakė: jei bendrovė, atnaujinanti namus, tvarkanti gatves, teikianti įvairias paslaugas, temoka daliai darbuotojų minimalias algas, vadinasi, ji neturi kvalifikuotų specialistų ir darbininkų. Taigi, iš tokios firmos sunku tikėtis ir darbų, paslaugų kokybės, platesnės informacijos sklaidos. Be to, tokia bendrovė gali dalį savo veiklos pastumti į šešėlį ir dalį algos mokėti vokeliuose. Su tokiu „abu“ ar „uabu“ iš miestiečių per rinkimus pasitikėjimo mandatus gavusiems politikams ir jų paskirtiems administracijos vadovams susidėti amoralu. Be to, tai kvepia ir kriminalu. Kita vertus, jei tokia bendrovė neišgali mokėti orių atlyginimų, tuomet nėra garantijos, ar laiku ji atliks darbus, paslaugas, ir, ar įpusėjusi tvarkyti namą, gatvę, nebankrutuos.
Ar mūsų rajono tarybai, savivaldybės administracijai apie tai nereikėtų pagalvoti, o gal ir dar aukštesnę reikalavimų kartelę iškelti? Juk niekas neverčia būti „trečiuoju broliu“ ir kopijuoti sostinę. Tuo labiau, kad dar šios kadencijos rajono politikai turi liūdnos patirties. Pamenate, kiek vargo turėjo mūsų valdžia, kai Kelmės miesto centre buvo atnaujinami septyni daugiabučiai namai. Juos atnaujino UAB „Meba“ iš Šiaulių. Darbai nebuvo laiku atlikti, darbininkai nuolat keitėsi, nes „Meba“, samdžiusi kelmiškius, jiems mokėjo minimalias algas. Todėl kiti įsidarbindavo tik trumpam, t.y. iki to laiko, kol susirasdavo pelningesnį darbą… O minimalių algų sąskaita galima viešųjų pirkimų konkurse dempinguoti kainą. Ypač mūsų rajone, kuriame tik šiemet pradėta atsigręžti kai kuriose srityse ne vien į mažiausią kainą, bet ir į ekonominį efektą. Tačiau pastarasis neįmanomas be kvalifikuotų specialistų, darbininkų. Jų bus ten, kur bus mokamos bent šiek tiek padoresnės algos. Be to, didesni atlyginimai garantuoja ir didesnius gyventojų pajamų mokesčius. Tuo pačiu – ir gausesnes savivaldybės biudžeto pajamas.
Pavyzdžiui, viešuosius pirkimus, kuriuose rajonui rangovą ar paslaugų teikėją parenka ne Centrinė pirkimų organizacija (CPO), o savivaldybė, ji savo sąlygose galėtų nurodyti ir tokias „varžytynėse“ dalyvavimo sąlygas: pavyzdžiui, numatyti, kad tokiuose konkursuose galima dalyvauti tik tada, jei bendrovės-pretendentės darbo užmokestis (su premijomis, priedais, honorarais) prilygsta rajono vidutiniam darbo užmokesčiui. Deja, šį rodiklį galime taikyti ne visiems juridiniams ar fiziniams asmenims. Dalyje konkursų, kuriuos organizuoja savivaldybė, gali dalyvauti pretendentai iš visos šalies. Šiuo atveju reikėtų jau taikyti Lietuvos vidutinį darbo užmokestį. Bet, pavyzdžiui, vietinės valdžios veiklos informacijos sklaidos konkurse kviečiami dalyvauti tik rajonui skirti leidiniai. Rašau sąmoningai „rajonui skirti“, nes yra laikraščių, kurių savininkai ir leidybos grupių centrai yra Vilniuje ar kitame didmiestyje. Tokiu atveju užtektų atsižvelgti, ar mūsų rajonui skirto leidinio darbuotojai uždirba savivaldybės teritorijos darbo užmokesčio vidurkį, ar kiekviename numeryje skelbia tiražą ir t.t. Žinau, būsiu nepopuliarus kolegų kompanijoje, bet privalau skaitytojams pranešti (savivaldybė nepranešė viešai šių metų jos skelbto informacijos sklaidos viešųjų pirkimų laimėtojų), kad konkursą laimėjo jungtinę sutartį pasirašiusios „Kelmės krašto“ ir „Kelmiškiams“ redakcijos, sutikusios iš vietinio biudžeto už kv. cm prašyti 16 ct (vadinasi, kiekvienas leidėjas turėtų gauti po 8 ct), kai šalyje normali vietinės spaudos reklamos rinkos 1 kv. cm kaina svyruoja apie du litus. Būna ir didesnių įkainių. Pavyzdžiui, vienos Raseinių rajono politikės (pavardė redakcijai žinoma) teigimu, pernai kaimyninio rajono savivaldybė už kv. cm mokėjo… keturis litus. Sunku patikėti, kaip laisvi mūsų laikraščiai gali išgyventi už tokius įkainius . Žinoma, gali, jei turi individualių rėmėjų, kartu – ir akcininkų, valdančių akcijų paketą). Tokiu atveju laikraštis nebus objektyvus ir tarnaus vienai ar kelioms interesų grupėms. Kas valdo mūsų rajono laikraščius, jau skelbėme, o jei pamiršote, pažiūrėkite Kultūros ministerijos tinklapyje. Mes tik priminsime, kad pagal Kultūros ministerijos paskelbtus naujausius duomenis, 2013 m. antrąjį pusmetį „Bičiulio“ laikraščio tiražo vidurkis buvo 2792, „Kelmės krašto“ – 1537, o „Kelmiškiams“ – 732 egz. Beje, „Kelmiškiams“ skelbė visą 2013-ųujų antrąjį pusmetį, jog jų vieno numerio tiražas net 2500, o dabar – 1000 egz. (iš kur gali būti toks apvalus skaičius?). Taigi, kolegų, laimėjusių konkursą, bendras abiejų leidinių tiražas toli gražu neprilygo „Bičiulio“ skaitytojų būriui. Kažin, kodėl neskelbia savivaldybė konkurso, kurioje sporto salėje organizuoti rajono krepšinio pirmenybes? Neabejoju, nugalėtojai būtų Kražių seniūnijoje: arba karklėniškiai, kur tėra vienas krepšiniui žaisti reikalingas stovas, arba pašiliškiai, kurių buvusios mokyklos sporto salė neremontuota ketvirtį amžiaus ir nešildoma. Aišku viena, kad didesnės nuomos kainos paprašytų Kelmės, Tytuvėnų ar kitose rajono vietovėse esančių sporto salių šeimininkai. Ten salės šildomos, yra bent minimalias sąlygas atitinkantys persirengimo kambariai, dušai…
Kartu šis rašinys dar vienas bandymas atsakyti į klausimą – kodėl Kelmės rajono darbai yra įvairių suvestinių, reitingų pabaigoje? Ko gero, tam „meškos paslaugą“ daro mūsų valdžios nerašyta, bet vykdoma taisyklė: „Verčiau pigiau, bet ne geriau“…