BIČIULIS

Kazimieras ALEKNA

2014-04-25

Riba

Neribokite savęs,- ragina mane pranešimas telefone,- užsisakykite…

Neriboti savęs – kas tai?

Tai reiškia peržengti ribą.

Ir iškart matau per miestą didžiausiu greičiu lekiantį automobilį…

Matau girtą vyrą su kirviu prie lavonų…

Matau pamišėlį su automatu, persekiojantį nelaimingus bėglius…

Matau pienburnį, klasėje šaudantį į savo draugus…

Matau žmogų, kurio rankose granata be žiedo, o aplink – „Aro“ vyrai…

Neriboti savęs?!

Riba būtina kiekvienam žmogui.

Už ribos žmogus virsta zombiu.

Atsakymas

Jūs sakote, kad Dievo nėra, nes Jo nematote.

Mirties jūs taip pat nematote, bet nesakote, kad jos nėra.

Vadinasi, jūs prisimenate, kaip Dievas nubaudė Jam nusidėjusius pirmuosius žmones Adomą ir Ievą!?

Taigi – yra Mirtis, yra ir Dievas.

Štai jums atsakymas.

Gyvenimo šokėja

– Ita ita ita ita!…

Senolė Ona, iškėlusi rankose virš galvos skarelę, šoka ant kiemo, kad net dulkės urduliais rūksta!

– Kaziuk, smarkiau! Ita ita ita ita!

Armonika mano rankose baigia perplyšti!

– Smark-ia-uuuu!

Senolė nuvirsta ant žolyno.

– Adomien,- sako ji mamai,– baisiai pamačlyvs tavo alus… Kaip tu tokį ir padarai! Jis muša ne į galvą, o į kojas!

– Reik mokėt.

– Reik mokėt ir žinot, kaip mergikę suviliot!– užtraukia Ona ir vėl pakyla šokti. – Kaziuk! Ita ita ita ita!..

Mano armonika šiandien tikrai perplyš!

– Kiek jai metų, mama?– klausiu.

– Niekas nežino… Ji gyva nuo Pasaulio pradžios… Gal devyniasdešimt…

– Viešpatie!

Puiki vasaros diena. Sekmadienis. Ona pasimeldė bažnyčioj ir atėjo basa pas mus. Ji matė daug vargo, bet niekada neverkė.

Net prie savo vaikų karsto, tik meldėsi ir giedojo.

Visą laiką dainavo ir šoko.

Vasarą ir žiemą.

– Dabar aš iššoku… Kaziuk, griežk, kol aš dingsiu pakalnikėj…

Ir Ona dingsta.

Sako, ji numirė šokdama.

Sportas ir diskomfortas

Mes susitikome Raseinių centrinėje ligoninėje, prie KT (kūno tomografijos) kabineto. Kažkodėl net numerį jo atsimenu – 112.

Tai buvo pusamžė mergaitiškos išvaizdos moteris Nelė, kaip ji prisistatė. (Matyt, turėjo poreikį išsikalbėti). Sportininkė. Sakė per savo gyvenimą keliolika kartų apibėgusi Žemės rutulį. Pilna didelė dėžė diplomų ir medalių. Bet kas iš jų naudos?

– Ieškau sveikatos,– tarė Nelė ir maloniai šypsojosi. – Dieną naktį gelia visą išderintą kūną.

Aš nustebau: juk sportas, kaip visur ir visada teigiama, yra žmogaus sveikata!

– Didysis sportas nėra sveikata,- atsakė man sportininkė. – Atvirkščiai! Kai aš į galiūnus žiūriu ir matau, kaip jie ardosi, mane krečia šiurpas! Senatvėje, jei jos jie sulauks, dauguma sėdės invalido vežimėlyje…

– O jūs ką darysit toliau?

– O aš… Pasižiūriu į sportbačius ant vinies – ir nusisuku… Nebėgsiu aš daugiau!

Sarkazmas

Prie Smetonos kiekvienas kaimas turėjo savo durnių, t.y. juokdarį.

Prie rusų jie buvo vadinami draugais berazumiais, t.y. mandradurniais.

Tokių buvo ir valdžios tarpe.

(Buvo mandradurnių ir mieste. Vienam vyrui, atsimenu, statydavo alų bakštarnėje miesto centre, kurią vadindavo „Pas Daktarą“. Kitas, eidamas per gatvę, įspėdavo vairuotojus neskubėti garsia daina „Pereinu į antrą pusę!“, mat anais laikais Kelmėje nebuvo nei šviesoforo, nei zebrų, t.t. perėjų. Nuo gatvės ašies tas fruktas paskelbdavo visiems: „Lietuvos nebėr!“ ir gražiai juokdavosi – lygiai kaip Kostas Smoriginas dainoje apie du protingus brolius ir trečią brolį Poetą!).

Dabar kiekvienas kaimas turi ir savo durnių, ir savo rašytoją, t.y. niekdarį.

Pastaruosius vergvaldžiai iš gero gyvenimo sugumėjusiais (vis pučiasi!) snukiais (tokių mačiau ir sovietmečiu!) su paniekinama šypsenėle vadina pirmųjų sekretoriais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA