BIČIULIS

<Nijolė PETROŠIŪTĖ>

                      Velykų tradicijos bei papročiai, be abejo, kiekvienam mūsų yra daugiau ar mažiau žinomi, tačiau, ko gero, retas kuris esate girdėjęs apie Velykas Pievėnuose. Pievėnai – tai atokus, beveik ant pačios Telšių rajono ribos įsikūręs ir sparčiai nykstantis kaimas Mažeikių rajone, kurį pasiekti galima tik išmaltu vieškeliu. Tačiau būtent čia, nė poros šimtų gyventojų nebeturinčiame kaimelyje ir jų mažytėje Nukryžiuotojo Jėzaus bažnytėlėje, yra išlikęs vienintelis visoje Europoje paprotys – teatralizuotas velykžydžių budėjimas.

                                                    Velyknaktis

                      Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, pastatyta 1788 metais, stovi Pievio ir Saldupio vandenskyroje, o savo forma ji primena tradicinį stačiakampio plano gyvenamąjį namą su bokšteliu. Kai Velykų išvakarėse į Pievėnus suvažiuoja žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos net Estijos, mažoje medinukėje bažnytėlėje darosi ankšta, o prie bažnyčios būna sunku rasti vietos automobiliui. Į Pievėnus Velykų išvakarėse žmonės skuba todėl, jog tik čia ir niekur kitur gali pamatyti neįprastą reginį: bažnyčios viduryje, ant patiesto drobinio audeklo padedama pagalvėlė, o ant jos paguldomas kryžius su Nukryžiuotuoju. Tačiau netrukus šią susikaupimo maldai rimtį sudrumsčia trankūs puošnių kareivių žingsniai. Jie, pasidabinę keleto spalvų uniformomis, muliažinėmis kepurėmis bei prisisegę medinius kardus, atžygiuoja saugoti kryžiaus. Kareivių vyresnysis skardžiu balsu duoda komandas: „Stot!“, „Ramiai!“, „Gerbt!“. Kareiviai priklaupia prie kryžiaus, nusiima kepures, išsitraukia kardus… Gal po kokio ketvirčio valandos pasigirsta naujos komandos: „Ginklus žemyn!“, „Kaiiiirėn!“, „Dešiiinėn!“, „Žengteee marš!“ Taip išlydima sargyba, o prie karsto pasilieka keturi raudonai apsirengę kariai. Po kurio laiko juos pakeičia „žalieji“, vėliau – „baltieji“, „mėlynieji“, ir taip pernakt. Iš pradžių keičiasi kas pusvalandį, vėliau, kai pristoja nuovargis – kas penkiolika minučių.

                      Vos tik kareiviai pradeda eiti sargybą, bemat atsiranda ir „žydukai“, pasirengę bet kokia kaina saugomą Nukryžiuotąjį pavogti. „Žydukai“ taip pat ginkluoti, tik jų ginklai ne tokie kaip visų: replės, plaktukai, pagaikščiai. „Žydukai“ – gudrūs, žino šimtus būdų, kaip nugvelbti kryžių. Bet ir kareiviai nesnaudžia: vos tik „žydelis“ kyšteli artyn reples ar dar ką nors, tuoj per nagus gauna atbulu kardu. Kai tiesiogiai pavogti kryžiaus nepavyksta, „žydeliai“ imasi kitokios taktikos: vieni stengiasi nukreipti kareivių dėmesį, o kiti tuo metu sėlina vogti. Bet ir tokie triukai jiems dažniausiai nepavyksta. Sako, vieną kartą „žydeliai“ yra bandę kryžių nugvelbti, nusileisdami iš viršaus pro lubose buvusią landą, bet tuomet vos sprandų nenusisukinėję, nes senučiukės bažnytėlės lubos neišlaikiusios ir jie su trenksmu dribę. Kai pavogti kryžiaus jokiais būdais nepavyksta, tuomet „žydeliai“ imasi amžių išbandytos taktikos – papirkti kareivius. Jie, žvangindami auksiniais, kaip įmanydami gundo sargybinius, yra pasiruošę sumokėti daugiau, nei pats Judas gavo už Kristaus išdavystę…

                      „Žydelių“ apstu ir visoje bažnyčioje, ne tik prie kryžiaus. Jie kibina jaunas mergeles, moteriškaites patampo už skarų, taikosi į lengvabūdiškai ant pečių užmestus rankinukus. Itin įkyrūs „žydukai“ būna snaudulio apimtoms moteriškėms. Mat Nukryžiuotojo saugojimas trunka visą naktį, o prie jo budi, meldžiasi ir tikintieji. Bet jeigu ką nors suima snaudulys, „žydukai“ bemat ir prisistato: pajunti, kad jau rankinę kerpa ar ranką į kišenę kiša. Nebūtinai nugvelbti: sako, kartais, maktelėjęs ranką į kišenę, kurioje ką tik „žydukas“ lankėsi, gali rasti velykinį kiaušinį, angliukų. O sykį, sako, moteriškei į rankinę varlę įbruko… Bet šiaip „žydukai“ nėra piktybiški, o veikiau linksmi ir vaikantys snaudulį. Kai paryčiui net jų šmirinėjimas po bažnyčią nebegelbsti, kai maldininkų akys vis tiek pamažėl merkiasi, „žydukai“ tokiems po nosim amoniaku suvilgytas nosinaites kiša.

                      Ar yra pasitaikę, kad žydai pavogtų kryžių? Sako, tai priklauso nuo klebono, nelygu, kaip jis nori pakreipti nerašytą scenarijų. Dažniausiai kareiviai išsaugo, bet sykį, sako, „žydeliams“ pavogti pavykę, už tai paskui labai brangiai reikėję Nukryžiuotąjį išpirkti, „žydeliai“ tik auksinių reikalavę.

                                         Nepabuvęs kareivėliu…

                      Tirkšlių seniūnas Klemas Sorbutas, kurio seniūnijai priklauso Pievėnai ir kurie yra jo gimtinė, prisipažįsta pats ne vienerius metus buvęs kryžiaus sargybinis. Kokį karinį laipsnį jis turėjo? „Eilinis buvau. Laipsniai taip lengvai nedalijami, o ypač, jei esi jaunas. Net eiliniu kareivėliu bet kokio nepriima“. Antai Andrius Butkus gal jau dvidešimt kartų toje „kariuomenėje“ tarnavęs, o Vyriausiojo laipsnį ne taip seniai davę. Arba Zigmas Vilkas, kuris ir pensijos sulaukė, kol šveicoriumi tapo. Šveicorius – ypatingas laipsnis, jam suteikiama garbė vadovauti visam Velykų ryto paradui: ryto metą šveicorius, išrikiavęs savo komandą, raportuoja kunigui apie išsaugotą kryžių. Tai būna prieš šešias ryto. Tada trata būgnai, kyla dar didesnis šurmulys, visa ceremonija eina apie bažnyčią palei laikrodžio rodyklę tris kartus, o „žydeliai“ pasileidžia bėgte priešinga kryptimi devynis ratus.

                      Pievėniškiai vyrai pasakoja, jog Nukryžiuotojo sargybinio dalia nėra lengva, nes išstovėti prie kryžiaus, tegul ir pasikeičiant, tenka dvylika valandų: šeštą valandą vakare budynės prasideda, o tik rytą šeštą valandą būna Prisikėlimas.

                                          Pliusai ir minusai

                      Pievėnų klebonas Saulius Styra sako, jog toks paprotys, išlikęs tik Pievėnų bažnyčioje, turi savo pliusų ir savo minusų. Pliusai, jog žmonės linksmai ir džiaugsmingai pasitinka didžiausią metų šventę Prisikėlimą, kad į Pievėnus išlikusi tradicija sutraukia būrius tikinčiųjų iš labai tolimų vietovių. O prie minusų klebonas priskiria tai, jog pats persirengėlių šėliojimas vyksta per Kalnų giedojimą (tuomet bažnyčioje būna daugiausiai žmonių) ir tai trikdo maldos rimtį. Kai kurie kunigai buvo šią tradiciją netgi uždraudę, per Velykas čia buvo elgiamasi taip, kaip ir kiekvienoje bažnyčioje, Prisikėlimo buvo laukiama su rimtimi ir adoracija, tačiau netrukus tradicija buvo vėl sugrąžinta ir dabar tai jau tapo Pievėnų kultūros paveldo dalimi.

                      Šaltiniai skelbia, jog praėjusiame amžiuje toks paprotys dar buvo žinomas Europos bažnyčiose, tačiau šiandien tokios teatralizuotos budynės beišlikusios tik Pievėnuose.

                      Seniūnas K. Sorbutas pasidžiaugia, jog, kaimo bendruomenei laimėjus projektą, Nukryžiuotojo sargybiniams buvo pasiūtos naujos, puošnios, pagal išlikusią ikonografiją sukurtos ir tarpukariu naudotos uniformos. „Anos jau buvo susidėvėjusios, o dabar jos – oho-ho…“ Seniūnas pastebi, jog būtent per šią savo tradiciją Pievėnai dar ir gali išlikti, nes daugiau nebėra nieko, kas tame kaime užlaikytų žmones. Net mokykla, kuri net iki pradinukės buvo sumažinta, jau prieš keletą metų yra uždaryta. „O kai mokyklos nebelieka, toks kaimas paprastai merdi, kol galop numiršta“,- sako seniūnas.

                                          Saugos tradiciją

                      Įdomu tai, jog į šį teatralizuotą velykžydžių budėjimą įsijungia visas kaimas. Arčiausiai bažnyčios esančioje troboje kareiviai įsirengia savo vadavietę, kurią štabu vadina ir, kol ateina metas keistis pamainoms, čia leidžia laiką prie kortų kaladės ar kitokių prasimanymų. Kiekvienas kaimietis jaučia pareigą pasirūpinti, kad kareiviams netrūktų maisto, kad jie galėtų atsigerti kavos, o pusryčiauja „kariauna“ klebonijoje, po ko, priekyje žygiuojant kunigui, už jo trenkiant dūdų orkestrui, kareiviai, o paskui ir žydeliai atvyksta į bažnyčią Velykų pamaldoms. Po Prisikėlimo, viską pabaigę, susėda žmonės vienoje iš pasirinktų trobų ir kaip viena didelė šeima švenčia Velykas. Jeigu jūs kada nuvyksite į Pievėnus, taip pat būsite pakviesti prie stalo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA