BIČIULIS

Alvydas GEŠTAUTAS

Praėjusį pirmadienį Seimo narė Alma Monkauskaitė įteikė premjero Algirdo Butkevičiaus padėkos raštą šalia Užvenčio Girnikų kaime jau 25-erius metus gyvuojančiai Reginos ir Jurgio Ratnikų šeimynai, išauklėjusiai ir į gyvenimą išleidusiai 19 globotinių, kurie jau savo geradariams padovanojo 15 anūkų.

– Jūsų šeimyną žino ne tik užventiškiai, mūsų rajonas, bet ir Lietuva,- sakė Seimo narė. – Jus pagerbė prezidentas velionis Algirdas Brazauskas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, ne viena iškili Lietuvos asmenybė. Bet svarbiausia ne tai, o meilė vargų patyrusiems vaikams, kurie pagal galimybes įsitvirtina gyvenime. Globotiniai myli Jus bei lanko grįžę iš svečių kraštų ir atvažiavę pasisvečiuoti iš kitų Lietuvos vietovių.

Priminsime, kad prieš dešimtmetį Ratnikų šeimyna buvo pagerbta TV3 Išsipildymo akcijoje, o po kelerių metų pelnė prestižinę Rasko (lietuvių kilmės visuomenės veikėjo) premiją.

Jubiliejaus proga Ratnikų šeimyną sveikino rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Vincas Metrikis, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Danguolė Teišerskienė, Socialinės paramos skyriaus vyr. specialistė Sigita Butnorienė, „Bičiulio“ redakcijos atstovas.

– Už šį amžiaus ketvirtį esame dėkingi buvusio „Naujo kelio“ kolūkio pirmininkui, 1992-1996 metų kadencijos Seimo nariui Zenonui Adomaičiui, kuris mus iš Utenos pakvietė globoti vaikus į Užventį,- sakė R. Ratnikienė. – Metai bėga. Amžius daro savo. Tačiau su Adomaičiais tebesusitinkame, o Zenono žmona Valerija padeda savo patarimais iki šiol.

Pasak R. Ratnikienės, ji, dar sovietmečiu, dirbdama vieno Utenos lopšelio-darželio vedėja, svajojo įkurti privačią ikimokyklinę įstaigą. Bet tais jau Atgimimo pirmaisiais metais šalia kitų gražių pasiūlymų atsirado ir toks: tegul mažiau vaikų lieka valdiškuose globos namuose, o gyvena šeimose. Jurgis pasiūlė žmonai namuose, o ne privačiame darželyje auginti, auklėti vaikučius.

Kaip R. ir J. Ratnikai atsidūrė mūsų rajone?

Apie tai geriausiai mena Z. Adomaitis:

– Viename pasitarime, kurį suorganizavo tuometinė rajono valdžia, jos veikėjai iškėlė problemą – ką daryti su girtaujančiose, asocialiose šeimose augančiais vaikais, kad jie būtų sotūs, aprengti? Tada aš pasiūliau, kad reikia ieškoti erdvių gyvenamųjų namų ir žmonių, kurie, o ne palaido gyvenimo tėvai, gautų pinigus ir prižiūrėtų vaikus,- prisimena Z. Adomaitis. – Tada kažkas iš rajono vadų ir pasiūlė: „Pirmininke, gražiai kalbi, parodyk pavyzdį“. Prie tokių pavyzdžių buvau pripratęs. Kai kūrėsi Persitvarkymo sąjūdis, kolūkiečiams pritarus, pirmieji rajone jam paaukojome tūkstantį rublių. Bet pamačiau, kad dalis sąjūdininkų nori tik griauti. Aš norėjau kurti. Tad, pasitarę kolūkio valdyboje, nutarėme prie Užvenčio nupirkti erdvų namą. Kas be ko, norėjau ir kolūkiui naudos. Tada mums reikėjo technikos specialistų. Kolūkyje įdarbinome Jurgį. Atlyginimą gavo gerą. Kelis kartus didesnį už kaimyninio „sovchozo“ direktorius. Tokius pas mus atlygius gaudavo ir fermos darbininkai. Bet nenorėjau apgyvendinti žmonių Junkiluose, kur tebuvo pradinė mokykla, ar Pabutkalnyje. Nupirkome už 35 tūkstančius rublių namą Užventyje, kad arti būtų mokykla, parduotuvės.

Ratnikų šeimynos globotinių tolesnis gyvenimas primena visos Lietuvos likimą. Vieni gyvena Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje, kiti padirba ir grįžta į Lietuvą, įsikūrė Lioliuose, Kuršėnuose, Šiauliuose ar Klaipėdoje.

R. ir J. Ratnikai išleido į gyvenimą ir dvi savo dukras: Vilma dirba vieno Širvintų rajono laikraščio „Krašto žinios“ redaktore, Inesa – Šiaulių universitete bei vyskupo E. Bartulio spaudos atstove.

Dabar šeimynoje šeši vaikai, kurie vaikystės dienas leidžia ir Užvenčio gimnazijoje, ir savoje šeimynoje.

– Gyvename kaip šeima. Kartu sprendžiame, ką pirmiausia, o ką vėliau pirkti, šiek tiek ūkininkaujame, nes norime, kad globotiniai sugebėtų patys įsitvirtinti gyvenime, o ne išmaldos ieškotų,- išlydėdami svečius sakė Regina ir Jurgis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA