BIČIULIS

Bronislavas KLIMAŠAUSKAS

Užvakar po devynerių metų pertraukos į Užvenčio seniūnijoje įsikūrusį Ušnėnų kaimą vėl sugrįžo tradicinės, jau 43-iosios Žemaitės literatūrinės premijos įteikimo iškilmės. Čia, prie atnaujinto Povilo Višinskio memorialinio muziejaus, šlamant daug vėtrų atlaikiusiems, išlakiems klevams ir uosiams, dūzgiant šalimais gyvenančios Žemaitės provaikaitės Aldonos ir jo vyro Petro Janavičių bitelėms, šis, kas antri metai už prozą ar eseistiką kaimo tema, puoselėjančią nacionalinį savitumą, ugdančią lietuvių kalbos turtingumą bei grožį, už monografiją apie žymius kraštiečius skiriamas, Kelmės rajono savivaldybės finansuojamas garbingas apdovanojimas įteiktas rašytojui Romui Sadauskui už 2012 metais išleistą eseistinį romaną „Gyvenimas prie vieškeluko“.

Tai knyga apie vieną dzūkų kaimą – Demeniškius, apie jo žmones, gyvulėlius, žvėrelius, paukštelius, medžius, kalnus, debesis, todėl pirmiausia ir nuskambėjo bardo Alberto Antanavičiaus – Šekspyro atliekama daina „Demeniškių vakarai“, o Kelmės rajono savivaldybės meras Vaclovas Andrulis naujajam laureatui įteikė atitinkamą liudijimą, kartu su Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoju Algiu Krutkevičiumi perjuosė R. Sadauską vardine tautine juosta. Rašytojui atiteko penkių tūkstančių litų piniginė premija.

– Labai malonu sveikinti dzūkelį – tokį pat, kaip aš, ir su džiaugsmu sugrįžti į Ušnėnus, į Kelmės rajoną, kuriame nenunyksta ir gyvuoja Žemaitės premija,- įteikdama R. Sadauskui vazonėlį gėlių, sakė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja, 1997 metų šios premijos laureatė Birutė Jonuškaitė. – Dėkoju Romui už išsaugotą Lietuvos gabalėlį – Demeniškius. Tai salelė, į kurią, tikiu, sugrįš mūsų vaikai ir vaikaičiai, nes Romo sodyboje surinktas vos ne visas muziejus, čia jau šešti metai rengiami vadinamieji Tarmių atlaidai.

Pats R. Sadauskas, padėkojęs kelmiškiams už paskirtą premiją, prisipažino, kad jų nėra išlepintas. Pasak R. Sadausko, jo eseistinis romanas „Gyvenimas prie vieškeluko“ neturi siužeto – kažkas vyksta ir tiek. M. Sluckis pirmąją romano dalį yra pavadinęs labai netikėtu mūsų prozoje kūriniu, pirmuoju instaliaciniu romanu, kuriame viskas kažkokiu būdu susiderina.

Žemai lenkdamasis žemaičių žemei, R. Sadauskas prisiminė, kad Ušnėnuose jam yra tekę lankytis prieš 30 metų, tik gana keistomis aplinkybėmis. Tada jis dirbo Rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus atsakinguoju sekretoriumi ir vieną lietingą rudens dieną buvo pakviestas į kelionę per Žemaitijos kultūros objektus. Svečius, o ypač tuometinę Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoją Leokadiją Diržinskaitę papiktino kiauras, šiaudais dengtas P. Višinskio namo-muziejaus stogas, tačiau vietinio kolūkio pirmininkas teisinosi nerandąs specialisto jam uždengti.R. Sadauskas suradęs Klaipėdoje du universiteto dėstytojus, kurie iš Latvijos Priekulės parvežtomis nendrėmis per atostogas ir uždengė stogą.

– Ši premija mane tarsi įregistruoja į jos laureatų sąrašą šalia Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Adolfo Sprindžio ir kitų,- sakė R. Sadauskas.

Literatūros kritikas, premijuotąjį romaną išleidusios leidyklos„Žuvėdra“ direktorius Stasys Lipskis pastebėjo, kad pirmąją romano dalį Rašytojų sąjungos klube pristatęs R. Sadauskas sakė, jog čia dedąs tašką ir daugiau nerašysiąs. Bet parašė ir antrąją dalį, ir dar daugiau kūrinių.

Šių eilučių autorius priminė, kad Žemaitės premija – viena seniausių Lietuvoje: kitąmet sukaks pusšimtis metų nuo jos įsteigimo, kad šiemet sueina 120 metų, kai „Tikrasis Lietuvos ūkininko kalendorius“ paskelbė Ušnėnuose gyvenančios septynių vaikų motinos Žemaitės pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“, kad čia ji parašė ir „Marčią“, ir „Petrą Kurmelį“, ir „Topylį“… Gal dėl to Ušnėnus Žemaitė taip mylėjo ir geru žodžiu minėjo iki grabo lentos. O R. Sadausko premijuotasis romanas – tai savotiška rašytojo gulbės giesmė, į kurią jis sudėjo dalį savo poezijos, žurnalistikos, vaizdingą beletristikos žodį, dzūkų tarmę ir pagaliau – fotografiją. Tai pavykęs bandymas patraukliai pavaizduoti šiandieninį Lietuvos kaimą, o per vieno dzūkų kaimelio kasdienybę – visos Lietuvos problemas.

Iškilmėse dalyvavęs aktorius Algimantas Butvilas paskaitė premijuoto romano ir kitų R. Sadausko kūrinių ištraukų.

P. Višinskio namas-memorialinis muziejus šįkart pasitiko visus atnaujintas: vėl nendrėmis naujai perdengtas stogas, į namą įvesta elektra, apsauginė signalizacija, įsigyta tam tikros įrangos įvairiems renginiams. Tam prireikė 138 tūkstančių litų. Kaip sakė šio projekto vadovė, Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė, tokių žemaitiškų trobų Kelmės rajone nelabai išlikę, ypač vertingas jos išplanavimas, todėl sodyba ateity bus toliau tvarkoma. Gaila tik. kad panašiems projektams tenka parengti tokią popierių krūvą, kuria būtų galima ir namo stogą uždengti…

Apžiūrėję muziejaus ekspoziciją, svečiai padėjo gėlių prie paminklinio akmens Žemaitės gyventoje sodybvietėje.

43-iosios Žemaitės literatūrinės premijos laureatas R. Sadauskas
su jau įteiktomis regalijomis
Nijolės Kančauskienės nuotrauka

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA