Mūsų savivaldybė turizmo prioriteto pakraštyje
Alvydas GEŠTAUTAS
Prieš ketvirtį amžiaus, t.y. 1989-ųjų vasarą, kai apie Lietuvos atkūrimą jau kalbėjome atvirai, ruošėmės Baltijos keliui, supratome, kad deklaracijų, rezoliucijų apie valstybės atgimimą neužteks – reikės galvoti ir šalies, ir vietinei valdžiai apie mūsų krašto socialinės-ekonominės, kultūrinės plėtros prioritetus. Tą 1989-ųjų vasarą vyko priešpaskutinė dar sovietinės Kelmės rajono liaudies deputatų tarybos sesija. Joje mūsų išrinkti (o gal tiksliau paskirti, deputatai) diskutavo apie ekologijos būklę. Paaiškėjo, kad ekologija mūsų rajono bendruomenei labai aktuali. Tada pirmą kartą rajono istorijoje buvo iškelta idėja, kad viena svarbiausių mūsų krašto plėtros krypčių – kurortinė ekologinė žemdirbystė. Be to, deputatai kalbėjo, kad Kelmės rajone yra daug istorijos, kultūros paminklų, svečių laukia Tytuvėnų krašto ežerai, gražus kraštovaizdis. Ir buvo nuspręsta, kad reikia koncentruoti dėmesį į kultūrinį, ekologinį turizmą.
Nuo tų laikų Lietuvoje pasikeitė 16 Vyriausybių, buvo išrinktos net 7 rajono tarybos, parengta aibė strateginių planų vizijų ir visur prioritetų sąraše nurodomas turizmas. Bet 2011 m. „Turizmo plėtros institutas“ parengė „Lietuvos turizmo potencialo įvertinimo, nustatant didžiausias turistinės traukos vietoves ir jų panaudojimo prioritetus, studiją“. Deja, šioje galimybių studijoje mūsų rajonas pagal daugelį pozicijų patenka į trečiąjį – paskutinįjį – mažo turistinio potencialo savivaldybių sąrašą. Didžiausio patrauklumo sąraše dominuoja Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Palanga, Druskininkai, Neringa. Tiesa, pagal užsienio turistų susidomėjimą lyderių grupėje yra Trakų rajonas. Šioje pozicijoje ir Kelmės rajonas priklauso vidutinio turistinio potencialo grupei. Prie lyderių priskiriamas ir Panevėžio miestas.
– Yra daug studijų ir pagal jas mūsų pozicijos skiriasi,- „Bičiuliui“ sakė savivaldybės vyr. specialistas, atsakingas už turizmą bei tarptautinius ryšius, Vilmantas Kizis.
Pasak V. Kizio, keista, kad šios 165 psl. studijos sudarytojai neatvyko į rajoną, o sudarinėjo reitingus pagal Ūkio, Žemės ūkio, Susisiekimo, Kultūros ministerijų, Statistikos, Turizmo departamentų duomenis. Dar įdomiau, kad ši studija buvo rengiama, remiantis kažkokiais sovietinių laikų atlasais. Kita vertus, ką galima kalbėti apie mūsų rajono patrauklumą, jei tarp populiariausių Lietuvos lankomų vietų nėra nei Kryžių kalno, nei Šiluvos.
– Vienas iš rodiklių buvo kraštovaizdžio įvertinimas,- kolegos mintis pratęsė Laima Tyliutė. – Manyčiau, kad kraštovaizdį vertiname kiekvienas individualiai. Suprantu, galima nustatyti balus pagal turistų apgyvendinimo, maitinimo galimybes, lankomų vietų skaičių. Tam yra sukurtos metodikos, skaičiavimų formulės. Galima (ir nesudėtingai) įvertinti oro užterštumą, maudyklų švarą. Bet nesuvokiu, kaip galima objektyviai įvertinti kraštovaizdį. Skaičiuoti, kiek 100 kv. km tenka upių, ežerų, miškų, kalnelių, kalnų? Bet tai subjektyvu. Vienus domina gal tik ežerai ar upės, o kitus – miškai, nes žmonės pailsi grybaudami, uogaudami…
Nors kai kas skeptiškai žiūri į „Turizmo plėtros instituto“ parengtą studiją bei įvardija ją eiliniu mokslo žmonių gebėjimu plauti pinigus, bet kažin ar šioje situacijoje į minėtą dokumentą galime ranka numoti. Kodėl? Atsakymas paprastas. Pagal minėtą studiją kaip ir dar kelias svarbiausias ilgalaikes Lietuvos ekonominės-socialinės plėtros programas, Turizmo, kitus įstatymus, šiemet Vyriausybė priėmė 2014-2020 m. Lietuvos turizmo programą. Deja, lyderių grupėje, gausiančioje pirmenybę finansavimui, mūsų rajono nėra. Jis autsaiderių grupėje. Šioje programoje pirmenybė teikiama pajūrio, Rytų Aukštaitijos, Pietų Dzūkijos, Vilniaus, Kauno, Birštono bei Žemaitijos aukštumų (Telšių ir Plungės rajonai) regionams.
Pabaigai trys pastebėjimai. Pirma, keista, kai rimti žmonės, rengdami mokslinę studiją, remiasi kelių dešimtmečių sovietiniais atlasais. Vyresniosios kartos laikraščio skaitytojai mena, kad tuomet nebuvo asfaltuoto kelio į Šaukėnus, Užventį, Raseinius per Liolius ir t.t. Jei studijos rengėjai paisė tokio kelių atlaso, jie galiausiai klydo.
Antra, ar mes patys pradėję kurti „Kelmės krašto turizmo oazės“ mitą nepadarėme sau „meškos paslaugos“? Pažiūrėkite, į ką šiandien panaši Girgždūtė? Ogi į kalnelį apaugusį karklynais! Kodėl taip atsitiko? Jį privatizuoti nusprendė žemės reformos vykdytojai. Žinoma, galėjo privatizuoti. Bet būsimam šeimininkui reikėjo nurodyti ir sąlygas, kurias jis turės įvykdyti, kai Girgždūtė taps jo nuosavybe. Unikaliausias požiūrių skirtumas į kultūros paveldą yra Varnių regioniniame parke stūksantis Sprūdės piliakalnis. Pusė jo priklauso Telšių, kita dalis – mūsų rajonui. Telšių dalis be jokių krūmų, sutvarkyta, piliakalnio viršūnėje įrengti tokiai vietovei būdingi atributai. Mūsiškė po privatizacijos ir liko menkaverčiais krūmais, piktžolėmis apžėlusi.
Be to, minėtos studijos sudarytojai akcentuoja, kad viena didžiausia Žemaitijos problema – daug žvyrkelių arba seniai remonto nemačiusių asfaltuotų kelių. Kelmės rajone tokie keliai – „Achilo kulnas“. Tytuvėnų krašte yra numatyti keli sklypai SPA centrams. Bet juos steigti gali verslininkai. Ar jie tam ryšis? Juk dabar, vasaros įkarštyje, atostogų piko metu net Palangoje, Nidoje, Šventojoje yra ir SPA centruose, ir trijų žvaigždučių viešbučiuose laisvų vietų. Jų yra ir privačiuose namuose, kurių šeimininkai kambaryje už vietą su visais patogumais už parą prašo 25-30 litų.
Ne tik mes, bet ir visa Lietuva, išskyrus Druskininkus, susiduria su sezoniškumo problema. Ką gali pasiūlyti mūsų rajono kaimo turizmo sodybų šeimininkai ne sezono metu? Tik pokylius. Bet ar vaišes galima vadinti turizmu?
Ir trečia. Būkim biedni, bet teisingi bei nedemonstruokime narciziškumo. Savo gamtos, kultūros, išteklių paslaugomis mes paprasčiausia nepajėgūs varžytis su pajūriu, pamariu, Vilniaus, Kauno, Pietų Dzūkijos, Rytų Aukštaitijos regionais. Ir gal vieną kartą atsisakykime svaičiojimų apie Kelmės rajono reikšmę tarptautiniam turizmui. Susitaikykime, kad Lietuva nebus antraisiais Kanarais, o Kelmė – pajūrio ar Druskininkų dubleriu.