BIČIULIS

<Nijolė PETROŠIŪTĖ>

Nijolė Guntaitė: šiandien farmacininkai tapo vaistų pardavėjais...Nijolė Guntaitė, dar praėjusį rudenį išdidžiai gyrusis, jog nuo gruodžio išeisianti į pensiją ir tuomet pradėsianti kitokį gyvenimo etapą, tebepluša vaistinėje ir šiandien. Sako, niekas neišleidžia, net du pareiškimus jau rašiusi, bet nėra kas pakeičia. Niekas iš jaunosios kartos nesiveržia į provinciją. Jiems Vilnių, Kauną, dar kurį didmiestį paduok, o Tytuvėnai… Atvažiavo viena mergaičiukė, apsižvalgė ir, viską įvertinusi, tik padus papustė. Pyksta Nijolė ant savęs už tokį „suminkštėjimą“, bet, kita vertus, negi žmones be vaistų paliksi…

                                  Lažybos – dalykas rimtas

Nijolė Guntaitė, farmacininke tapusi per jaunatvišką išdaigą, niekada nesigailėjo pasirinkusi šią specialybę, nes neturinti įpročio gręžiotis atgal ir dūsauti dėl to, kas jau įvyko. Skaudoka nebent dėl to, jog farmacininkai šiandien nebeatlieka tikrosios savo misijos, jie liko tik vaistų, maisto papildų ir net sauskelnių pardavėjai.

N. Guntaitė neslepia, jog apie farmaciją iki to lemtingojo vakaro neturėjusi nė mažiausio supratimo. Nei jos pačios, nei artimųjų nekamavo jokios ligos, jų namuose praktiškai nebuvo jokių vaistų, nebent jodo ar binto. Lemtingas sprendimas buvo priimtas, būreliui abiturientų klaidžiojant Mažeikių gatvėmis ir svajojant, kokias profesijas jie netrukus rinksis „Ėjom pro vaistinę, o mane tarsi už liežuvio kas timptelėjo: „Aš vaistininkė būsiu.“ Žinoma, visi nustebo, nes tokios profesijos niekas su manimi nesiejo (kaip ir aš pati), nes man bene labiausiai studijoms būtų tikęs tuometinis politechnikos institutas ar pan. Bet mane kažkoks kipšiukas kurstė toliau ir aš pasiūliau lažintis. Lažybų pralaimėti aš negalėjau.“

Nijolė prisimena, jog studijų metai prabėgo lengvai ir labai greitai. „Ten buvo daug chemijos, o tas mokslas man buvo įdomus. Buvo daug įdomios „užklasinės“ veiklos, virė aktyvus akademinio jaunimo gyvenimas.“

Po baigimo – ketvertas metų pagal paskyrimą Akmenės vaistinėje, o paskui – Tytuvėnai. ir taip – iki pensijos, kurion išeiti irgi, pasirodo, ne taip jau paprasta.

                                  Tikrieji mokslai – dirbant

Nijolė neslepia, jog teorinis žinių bagažas liktų mažavertis be praktikos: „Tikrieji mokslai prasidėjo po diplomo, pradėjus dirbti savarankiškai. Tada tapo aišku, jog institute mes studijavome, o dabar atėjo metas mokytis.“ Pasak Nijolės, ir tai buvo suprantama, nes tik dirbdamas akivaizdžiai pamatai, kokių žinių tau dar trūksta, puoli ieškoti knygų ta tema ir kitų informacijos šaltinių. Ir taip- iki šių dienų, visus keturis dešimtmečius, nes mokslas nestovi vietoje, jis septynmyliais žingsniais žengia į priekį, ir tu privalai suspėti koja kojon. Tiesa, pastebi Nijolė, ne viską gali priimti už gryną pinigą, privalu gebėti atskirti brukamą niekalą nuo tikro daikto, ko be patirties tikrai nepadarysi.

Pašnekovė šiurpsta dėl kasdien didėjančio vaistų valgymo. Vaistų vartojimu to nebepavadinsi. „Žmonės jau nebesistengia dėl savęs, dėl savo sveikatos net piršto pajudinti. Vaistus, papildus perka tiesiog glėbiais, o blogiausia, jog jie tiki perką sveikatą.“ Šiurpu ir dėl to, jog vis daugiau žmonių užsiima savigyda. Sako, ateina ant popierėlio užsirašę vaisto pavadinimą ir sako, jog tas vaistas kaimynui padėjo, todėl ir jam jo reikia. „Aš visuomet stengiuosi tokį pilietį prikalbinti kreiptis į gydytoją, bet anaiptol ne visi paklauso. Prisižiūrėję reklamų, žmonės mano ir be gydytojo, be tyrimų galį pasveikti.“ N. Guntaitei neramu ir dėl besaikio maisto papildų naudojimo. Vis daugėja žmonių, kurie perka papildų labai daug ir vartoja vienu metu: nuo tulžies ir nuo širdies, nuo vidurių ir nuo sąnarių…

                                  Gydytojų hieroglifai

N. Guntaitė primena, jog anksčiau tikroji farmacininko misija buvo suteikti žmogui paslaugą: sutikrinti jo atsineštuose receptuose vaistų dozes, žiūrėti, ar tie vaistai dera tarpusavyje, sekti, kad neįsiveltų klaida. Gi farmacininkas yra savotiškas receptų korektorius. Juk kaip dažnai žmonės atsineša keleto gydytojų rašytus receptus ir kartais jie akivaizdžiai „pjaunasi“ tarpusavyje: „Jei tokių dalykų pastebiu, iškart skambinu, konsultuojuosi. Tikrai neskubu parduoti visko, kas parašyta recepte. Ir niekada nebuvo atvejo, jog gydytojas dėl tokio skambučio būtų įsižeidęs, supykęs. Juk mūsų tikslas bendras – kad pacientui būtų kuo geriau.“

Pašnekovė pasidžiaugia aiškia tytuvėniškių gydytojų rašysena. Bet neslepia, jog kartais žmonės atsineša tiesiog hieroglifais išrašytų receptų. Bet, per šitiek darbo metų išmokusi ir tokius skaityti. Dėl rašto kultūros Nijolė sakosi ant gydytojų nepykstanti, nes žino, kokie yra jų darbo krūviai. Bet ir vaistinėse dabar prekyba tiesiog virte verda, beveik kaip Maximoje…

                                  Mikstūrėlių nostalgija

N. Guntaitė su nostalgija prisimena vaistų gamybą, kuomet jos pačios gamindavo įvairias mikstūras, lašiukus akims, tepaliukus: „Tai – ne putrą išvirti. Darbas buvo atsakingas ir daug laiko tam reikėjo, bet gaminami vaistai tikrai buvo veiksmingi, ypač odos ligoms gydyti. Net šiandien dermatologai savo pacientams skiria keleto rūšių tepalėlius ir pamoko, kokiu santykiu juos sumaišius naudoti. Tai, ką mes atlikdavome vaistinių „virtuvėse“, šiandien žmonės tam tikrais atvejais daro patys namuose“.

Pašnekovė sako, jog gan dažnai vyresniosios kartos žmonės padūsauja, kaip blogai, kad vaistinės vaistukų nebegamina, nes nuo tų mikstūrėlių ar tepaliukų labai palengvėdavę.

                                    Pomėgis ar būtinybė?

N. Guntaitė, paklausta apie pomėgius, perklausia: „Knygos – pomėgis ar būtinybė? Man knyga yra būtinybė, pirmo reikalingumo prekė. Bet knyga turi būti pažintinė, ką nors duodanti. Tuščių, saldžių romanų nemėgstu. Panašiai aš sakyčiau ir apie keliones. Be jų aš irgi negaliu.“

N. Guntaitė, pradėjusi klajones po pasaulį nuo sovietmečio turistinių bazių su kuprine ant pečių, ir šiandien tokio malonumo neatsisako. Dar daug likę kraštų, kuriuos norėtų aplankyti, ypač, ten kur yra kalnų: „Susitikęs su kalnais visai kitaip imi žvelgti į pasaulį. Toks mažas pasijunti, kalnas, jei nori, leidžiasi užlipamas „ant sprando“, nori – neleidžia…“

Kalbėdama apie kitokį pasaulio suvokimą, Nijolė prisimena nakvynę prie Sevano ežero. „Iki to man nepatikdavo Rericho paveikslai. Atrodė labai nenatūrali violetinė spalva, o ir iš viso tokių spalvų, maniau, gamtoje nebūna. Taigi, išlendu rytą iš palapinės prie Sevano, naktį pašalę, o prieš mane – visos Rericho spalvos…“

Dailios figūros Nijolė sakosi niekada gyvenime nesilaikiusi jokių dietų, tačiau bet ko į burną nedėjusi. Tiesiog įsiklausydavusi, ko organizmas prašo. Ji, kaip ir jos tėvukas, nemėgstanti rūkytų produktų. Jai negardu. Organizmas atstumia net kalcio tabletę „Vadinasi, mano organizmui jo nereikia. Jei mes pasiklausytume savo organizmo, jis mums viską pasakytų.“ Nijolė šypteli prisiminusi, kaip ji į sveikuolių mokyklą Palangoje važiavo. Stebuklų jokių nesitikėjo išvysti, bet buvę įdomu pamatyti, kas ir kaip. Pamačiusi, jog ten sveikata nė iš tolo nekvepia, o sveikuolių maitinimą pavadino pasityčiojimu iš maisto. Sako, jei ryji kąsnį, o jis lipa atgalios, tai reikia jo ir neimti į burną. Geriau visai nevalgyti, nei per prievartą kimšti.

Jei N. Guntaitė rašytų sveikatos receptą, ji pirmiausiai nurodytų tausoti nervus, negriaužti savęs dėl to, kas praėjo, ir nesisieloti dėl to, kas ateis, o ypač jei tai nuo tavęs nepriklauso. Gyventi be pavydo, be vidinės graužaties. „Ir niekada nesirgti svetimom ligom. Užteks ir saviškių…“

Ką veiks N. Guntaitė, kai vienądien ją vis tik paleis vaistinė?  „Pradėsiu naują gyvenimo etapą. Gyvensiu taip, kad į vaistinę nereikėtų užsukti. Nebent kolegių aplankyti.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA