BIČIULIS

Sielų žadinimas

2015-02-27

Alvydas GEŠTAUTAS

Katalikų Bažnyčios kalendoriuje – Gavėnia. Ne vienam Jėzaus mokymo išpažinėjui šis beveik septynių savaičių ikivelykinis laikotarpis asocijuojasi su pasninkavimu, susilaikymu nuo triukšmingų linksmybių, mėgavimusi pramoginiais renginiais, t. y. savotiškais draudimais. Apskritai, ne vienam krikščioniui dažnai katalikybė asocijuojasi pirmiausia su draudimais. Ar tokie tikintieji ne paviršutiniški? Juk pirmiausia katalikų mokymas skatina veikti, kurti, daryti gerus darbus, padėti silpnesniajam, vargingiau gyvenančiajam. Tačiau mes dažnai tikėjimą sutapatiname su Dievo baime, o ne meile jam. Čia ir glūdi krikščioniško pasyvumo priežastys. Kai iš JAV į Lietuvą jėzuito provinciolo pareigoms užimti grįžo kunigas Antanas Saulaitis, su juo bendravau. Pašilėje vykusiose jaunimo rekolekcijose Provinciolo paklausiau: kuo skiriasi lietuvių tikėjimas nuo Viešpaties mokymo išpažinimo kituose kraštuose. Kunigas A. Saulaitis atsakė:

– Lietuviai pirmenybę teikia įvairiems draudimams. Kartais net patys juos išsigalvoja. Pavyzdžiui, Adventas Lietuvoje tapatus Gavėniai. Iš tikrųjų Adventas yra Kristaus gimimo, o tuo pačiu džiaugsmo laikotarpis. Jo nereikėtų tapatinti su Gavėnia, kuri neatsiejama nuo kančios. Didesnė nuodėmė yra nieko nedaryti, nei daryti ir suklysti. Žinoma, geriau, kai mūsų darbai tik kilnūs, paženklinti artimo meile, atlaidumu klystančiam bei bandymu padėti tokiam.

Čia priskirčiau ir kitą kilnaus dvasininko, a.a. Vyskupo iš Brazilijos Dom Helder Camara veiklą. Jis ganytojiška veikla užsiėmė rytinėje Brazilijoje, Recitės mieste. Vasarą iš šio Brazilijos miesto stebėjome geriausių pasaulio futbolininkų kovas, o dar prieš 30-40 metų ši vietovė buvo Brazilijos vargo simboliu. Kaip tik tuo metu čia ir vyskupavo D. H. Camara. Jis jaunystėje žavėjosi itališkuoju fašizmu, vėliau įsitraukė į vargšų kvartalų pastoraciją. Vyskupas tapo vargšų teisių gynėju. Atsivertęs ir prabudęs iš dvasinio miego, greitai buvo apšauktas komunistu ir „raudonuoju vyskupu“. Karinės diktatūros metu laisvai ir bebaimiškai pasisakydavo už vargšų teises, taiką ir teisingumą. Įšventintas į vyskupus, vietoj aukso ar sidabro kryžiaus nešiojo medinį kryžių, išsikėlė iš prabangių vyskupo rūmų ir apsigyveno kukliuose namuose. Į Bažnyčios gyvenimą įvedė pasauliečius katechetus, seminarijos duris atvėrė vargšams ir nuskriaustiesiems. Jo paties durys būdavo nuolat atviros kiekvienam, kam tik reikia pagalbos – tiek dvasinės, tiek materialinės. Jo namus apšaudydavo iš pravažiuojančių automobilių, darydavo kratas. Net 30 metų jam buvo uždrausta viešai kalbėti, o laikraščiams neleista paminėti jo vardo. Jis mirė 1999 m., sulaukęs 90 metų. Sakoma, kad jo paliktas gyvenimo ir aukos pėdsakas gyvas ir dabar.

Vyskupas D. H. Camara yra pasakęs:„Jei aš duodu vargšams maisto, jie mane vadina šventuoju. Kai aš klausiu, kodėl jie neturi maisto, vadina mane komunistu“. Šis dvasininkas, kaip ir Amžinybėn iškeliavę mūsų įvairaus rango Bažnyčios tarnai kardinolas Vincentas Sladkevičius, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, vienuolis Tėvas Stanislovas, taip pat pranciškonas publicistas Julius Sasnauskas šiandien prasmingų minčių kupinas ir jas realizuojantis kunigas Ričardas Doveika, jau minėtas jėzuitas Antanas Saulaitis, kunigas ir pamokslininkas Egidijus Arnašius bei kiti nekvietė ir nekviečia kančiai ir skausmui, neakcentuoja draudimų, o tuo pačiu ir pasyvumo. Jie kviečia priimti gyvenimo iššūkius, tikslus, kurie neatskiriami nuo aukos bei savęs išsižadėjimo.

Tokius Dievo tarnus primena ir Popiežius Pranciškus, atsisakantis prabangos, komforto elementų.

Čia paminėti poelgiai – visų mūsų žemiškosios kelionės rodyklės. Jos ypač reikšmingos šiais laikais, kai aplink mus daug „laukinio kapitalizmo“ dvasios ir buities piktžolių, kai pykstamės dėl postų, žemės, kitų turtų. Dažnas didžiuojasi ir prabanga, kuriai paaukoti šimtai tūkstančių, netgi milijonai vienos ar kitos valiutos. Bet ta prabanga mėgaujamės vos kelis dešimtmečius. Kapo duobė, kurioje ilsėsis mūsų palaikai ne kelias dešimtis metų, o amžinai, kainuoja grašius, palyginus su žemiško gyvenimo rūmais.

Gal apie tai dažniau mąstykime, žadinkime sielas, laukdami Kristaus Prisikėlimo dienos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA