BIČIULIS

Ona PETRAVIČIENĖ

„Nori numirti – gulkis į Kelmės ligoninės vidaus ligų skyrių“,– tokią nuomonę apie minėto skyriaus ir gydytojos Laimos Stonkienės darbą susidarė ilgametės Kelmės miesto gyventojos Zofijos Genovaitės Markevičienės dukra Loreta po to, kai susirgus mamai teko susidurti su Kelmės ligoninės medikų abejingumu. Loreta teigė, kad tik dėka Šiaulių ligoninės Nefrologinio skyriaus gydytojų ir personalo gyvenimo džiaugsmu spinduliuojanti mama šiandien vėl namuose kartu su visais. Nors prieš tai artimiesiems dėl Zofijos sveikatos teko patirti nemažą stresą.

Buvusios darbovietės sienos padvelkė šalčiu

Šalia Kelmės dvaro gyvenančios ir kitais metais aštuoniasdešimtąjį gimtadienį švęsiančios Zofijos Markevičienės gyvenimas nelepino. Ištekėjusi už našlio, Zofija priglaudė du jo vaikus ir pagimdė dar keturis. Loreta – vienintelė Zofijos dukra. Kuomet prieš kelerius metus pablogėjo mamos sveikata, Loreta Klaipėdoje paliko savo sukurtą verslą ir grįžo gimtinėn. Dukra pasakojo, kad prieš aštuonetą metų mama susirgo inkstų nepakankamumu ir buvo ruošta dializei, tačiau ligonė rūpinosi savimi, daug dėmesio skyrė sveikatai ir mitybai, todėl visą šį laiką nugyveno be rimtesnių problemų. Rūpintis sveikata Zofija išmoko neatsitiktinai. Moteris 46 metus išdirbo slauge Kelmės ligoninės Vaikų skyriuje, kur teko raminti ne vieną mažąjį ligoniuką. Loreta prisiminė, kad ir ji dažnai įsiprašydavo nueiti kartu su mama į šį skyrių, kur gulėjo ligos prislėgti jos bendraamžiai. Moteris neslepia, kad ir prieš daugelį metų medikams ne visus pacientus pavykdavo išgelbėti. Loreta pasakojo, kaip visas skyriaus personalas, o kartu ir ji, braukė ašaras, kai vieną dieną užgeso sunkiai sirgusio berniuko gyvybė… Moteris sakė, kad, nepaisant jokių neigiamų atgarsių apie kai kurių gydytojų prastą darbą ir abejingumą, tiek jos mama, tiek ji pati visada tikėjo Kelmės ligoninės medikų sąžiningumu ir rūpesčiu. Taip buvo iki šių metų pavasario…

Kovo dvidešimt penktosios naktį Zofiją dėl sukilusio kraujo spaudimo labai dusino, darėsi sunku kvėpuoti. Iškvietus greitąją, ligoninėje pacientei buvo padaryta kardiograma ir dėl prastų parodymų Z. Markevičienė buvo paguldyta į Reanimacijos skyrių.

– Kai kovo dvidešimt septintosios rytą laukiau prie šio skyriaus, atsidarė durys, ir netekau žado, pamačiusi, kaip ligonė vežama į kitą skyrių. Mamos krūtinė ir kojos buvo plikos. Matėsi visos moteriškos grožybės. Negi ligoninėje trūksta paklodžių, kuriomis uždengtų ligonį, kad šis nebūtų žeminamas ir negautų skersvėjų?– piktinosi redakcijoje apsilankiusi Loreta.

Tačiau tai nebuvo vienintelis Kelmės ligoninės aptarnaujančio personalo abejingumo atvejis. Apie tai, ką vėliau teko patirti ligonei ir jos artimiesiems, Loreta ne tik pasakojo, sunkiai tramdydama ašaras, bet ir surašė į keturis ilgus lapus.

Kai Z. Markevičienė buvo perkelta į Vidaus ligų skyrių, į ligonės palatą atėjusi gydytoja Laima Stonkienė patikrino pacientės kraujo spaudimą, plaučius ir išėjo. Netrukus pas gydytoją nuėjusi Loreta L. Stonkienę informavo, kokiomis ligomis mama serga ir kad jai, Šiaulių medikų nurodymu, yra būtini šlapimą varantys vaistai – „Lysek“, ir ne mažesnė kaip 60 ml dozė. Priminė ir tai, kad ligonė gali valgyti tik dietinį maistą, skirtą sergantiems inkstų ligomis.

– Kai atnešiau gydytojai receptų knygutę ir padėjau vaistus, kuriuos mama vartoja, L. Stonkienė sakė pasižiūrėsianti ir paskirsianti gydymą. Tačiau netrukus teko antrą kartą eiti pas gydytoją, nes grįžusi pas mamą pamačiau, kad jai blogai ir tik sėdėdama gali kvėpuoti. Prašiau atlikti viską, ką gali, net ir mokamas procedūras, už kurias sutikau sumokėti. Tik trumpam nubėgusi namo, vėl grįžau pas mamą ir palatoje prasėdėjau iki 22 val. vakaro. Bet iki to laiko niekas prie mamos taip ir neatėjo. Nesulaukiau, ir kad pamatuotų spaudimą,- pasakojo Zofijos dukra.

Tai buvo penktadienio vakarą. Šeštadienio rytą atskubėjusi į ligoninę, Loreta mamą rado dar sunkiau traukiančią orą ir prasčiau atrodančią. Veltui iki pietų laukė budinčio gydytojo, kuris taip ir nepasirodė. Per pietus Loretą pakeitė brolis su broliene, iš kurių moteris išgirdo, kad ligonei yra blogai – galvoje matėsi stipriai pulsuojant kraujagyslė, o iš nosies veržėsi kraujas. Brolienei pareikalavus, sesutė apie 18 val. Zofijai pamatavo spaudimą, padavė tabletę ir vėl išėjo. Vakarop atvažiavusi Loreta vos negavo šoko pamačiusi, kad vietoje dietinio maisto mamai pietums buvo atnešti… cepelinai. Tą patį vakarą Zofijos dukrai vos pavyko išvengti konflikto ir su viena Vidaus ligų skyriaus slaugytoja, kuri bandė įrodinėti, kad budintis gydytojas buvo atėjęs apžiūrėti ligonės. Loreta sakė, kad nėra nei kvaila, nei akla, kad sėdėdama šalia mamos nepamatytų gydytojo. Ne medikai, o ji pirmoji pastebėjo, kad dvi paras ligonė beveik nesišlapino. Pradėjusi domėtis, sužinojo, kad jai gydytoja L. Stonkienė skyrė ne šlapimą varantį „Lysek“, o visai kitus vaistus, ir tik po 10 ml. Nors pacientė negalėjo šlapintis, tačiau niekas nepasirūpino kateteriu. Ligonės kvėpavimui palengvinti net deguonies kaukės niekas nepasiūlė. Dar vieną parą sėdomis praleidusi ligonė ankstų sekmadienio rytą artimiesiems atrodė dar labiau sumenkusi. Kai pavakary mamai iš nosies vėl pradėjo bėgti kraujas, Loreta prašė slaugytojos, kad ši patikrintų pacientės kraujo spaudimą, o toji atsakiusi, jog dabar neturinti laiko. Tik po dukters išėjimo, apie 22 valandą, į palatą atėjusi sesutė patikrino spaudimą ir davė tabletę.

Pirmadienį, kovo 30 d. rytą, Loreta, atvykusi į skyrių tuoj po gydytojos L. Stonkienės vizitacijos ir pamačiusi, kad mama turi temperatūros, o ir sveikata eina vis blogyn, nuskubėjo į gydytojos kabinetą ir paklausė, ar 46 metus toje pačioje ligoninėje išdirbęs žmogus nusipelnė tik tiek, kad po reanimacijos trims dienoms numestų kaip daržovę?.. Kuomet ligonės dukra gydytojai ėmė aiškinti, kad mama turi temperatūros, o kai traukia orą, net plika ausimi girdisi „švilpiantys“ plaučiai, gydytoja atsakiusi, kad tai gali būti nuo širdies. Toliau Loretos laiške skaitau: „Nežinau, kokios reikia būti kompetencijos, jei plaučių „švilpimas“ ir temperatūra jai (gydytojai – aut.) atrodo kaip širdies spaudimas. Nežinau kaip ji ryte klausėsi jos (ligonės – aut.) plaučių, jei man, ne medikei, viskas aišku… Aš jai pradėjau sakyti, kad jai bėgo kraujas iš nosies, tvinkčioja gyslos galvoje, o gydytoja man atsako, kad čia nuo inkstų.“

Pasipiktinusi tokiu Kelmės medikų abejingumu, Loreta tuoj po susitikimo su gydytoja L. Stonkiene paskambino į Šiaulių ligoninės nefrologinį skyrių ir ne vienerius metus mamą nuo inkstų ligos gydančios gydytojos maldavo pagalbos. Gavusi gydytojos sutikimą, Loreta su broliu savo automobiliu mamą išvežė į Šiaulius. Jei kas mano, kad ligonės sveikata po keturių parų, praleistų Kelmės ligoninėje, buvo pagerėjusi, klysta – po kelionėje praleistų dvidešimties minučių Šiaulių gydytojai iškart ėmėsi pacientės reanimacijos. Tenykščiai medikai Zofijai nustatė plaučių edemą, skyrė antibiotikus ir sėkmingai pasveikusi mama balandžio keturioliktąją vėl grįžo namo. Skaitydama Kelmės ligoninės išduotą mamos ligos istorijos išrašą, Loreta dar kartą nusivylė. Pasirodo, be kitų ligų Zofija Vidaus ligų skyriuje buvo gydoma ir nuo… depresijos. Nors energinga, gyvenimo džiaugsmu trykštanti močiutė tikriausiai nė neįsivaizduoja, kaip ta liga atrodo.

Savaitgaliais geriau nesirgti

Išklausiusi Loretos nuoskaudas, susitikau su Vidaus ligų skyriaus gydytoja Laima Stonkiene. 36 metų darbo stažą turinti medikė teigė, kad dėl Z. Markevičienės gydymo skundo nesitikėjusi. Gydytoja gerai mena, kad pacientė į ligoninę buvo atvežta sunkios būklės. Dėl skausmų krūtinės srityje ir stipraus dusulio įtarus priešinfarktinę būseną, moteris buvo paguldyta į Reanimacijos skyrių. Po paros, kovo 27 d., penktadienį, ligonė buvo perkelta į Vidaus ligų skyrių.

– Nesutinku, kad tai ligonei sąmoningai pakenkiau ar nežiūrėjau. Iš dviejų pažiūrėjimų nieko nespėjau padaryti, nes ligonę mačiau tik penktadienį ir pirmadienio rytą. Sutinku, kad, esant inkstų nepakankamumui ir prastai širdies veiklai, ligonei galėjo prasidėti ir plaučių infekcija, todėl pirmadienį ketinau daryti plaučių nuotrauką, bet nebespėjau, nes atėjusi ligonės dukra paaiškino, kad savaitgalį jos mamos niekas nežiūrėjo ir nematavo kraujo spaudimo. Pažadėjau gydymą suintensyvinti, tačiau netrukus Z. Markevičienės dukra susitarė su Šiaulių ligoninės gydytojais dėl priėmimo, ir man beliko tik išrašyti siuntimą, – sakė aštuntus metus Kelmės ligoninėje gydytoja dirbanti L. Stonkienė.

Gydytojos manymu, Zofija naudojo daug vaistų, tačiau nesutiko su dukros priekaištu, kad ligonė vietoje jei būtinų 60 ml vaistų, gavo tik 10 ml. Jos manymu, ir netikęs maitinimas Z. Markevičienės sveikatos būklei įtakos neturėjo, nes jau sekmadienį pacientei buvo skirtas dietinis maitinimas. Kalbėdama apie nepatenkinamą ligonės priežiūrą savaitgalį, gydytoja sakė, kad poilsio dienomis budintys gydytojai ir taip turi darbo per akis. Pasirodo pagal savaitgaliams sudarytą budėjimo grafiką tas pats vienas gydytojas dirba Priėmimo, Vidaus, Nervų ir Slaugos skyriuose. Priešingai nei Loreta, L. Stonkienė tikino, kad dėl padidinto kraujo spaudimo budintis gydytojas savaitgalį buvo iškviestas į skyrių ir antrą kartą pakartojo, kad tomis dienomis dirbantiems,kad ir jauniems medikams yra sunku.

Tačiau nuo tokio gydytojos paaiškinimo nei Zofijai, nei jos artimiesiems, o ir kitiems Kelmės ligoninės pacientams nėra lengviau. Įdomu tai, kad budinčiais gydytojais dirba ne vietiniai, o iš kitur atvykstantys gydytojai. Tikriausiai suprasdami situacijos sudėtingumą pagyvenę vietos gydytojai nesiryžta būti „visų galų“ specialistais, o jauniems medikams gal daugiau rūpi pinigai nei atsakomybė? Bet sakykit, kaip paaiškinti savo ar artimųjų kūnams, kad šie negali sirgti savaitgaliais ar poilsio dienomis, kad jų neištiktų Z. Markevičienės likimas? Aišku viena, kad kol į šią problemą rimtai nepažiūrės Kelmės ligoninės administracija, tol ir nepavyks išvengti pagrįstų ligonių ir jų artimųjų skundų ir priekaištų dėl prasto gydymo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA