BIČIULIS

Alvydas GEŠTAUTAS

Į redakciją atėjo „Aukuro“ pagrindinės mokyklos mokinė. Ji iš mokyklos gavo profesinio pažinimo užduotį – surinkti informaciją apie žurnalisto profesiją. Klausimų buvo aibė: kokių savybių, žinių, įgūdžių reikia žurnalistui, kokios žurnalistikai giminingos profesijos, kodėl mes tapome plunksnos sesėmis ar broliais, kokia mūsų darbo diena, kas sunkiausia žurnalisto veikloje, kur galima baigti žurnalistikos studijas ir t.t. Šie mergaitės klausimai ir mus pačius privertė atsakyti į klausimą, kodėl mes esame žurnalistai, kokie ryšiai žiniasklaidą sieja su kitomis veiklos sritimis?

Kai paskaitai mokiniams skirtus leidinius apie profesijas, juose žurnalistika vaizduojama šviesiomis spalvomis, nešykštima romantiškų pažadų. Tokių brošiūrų leidėjai rašo, kad žurnalistų laukia komandiruotės, susitikimai su įdomiais žmonėmis, galimybė būti įdomių įvykių dalyviais ir pan.

Profesijų propagandistai rašo tiesą. Bet tai – tik nedidelė dalelė mūsų veiklos. Ne veltui yra teigiančių, kad žiniasklaida – ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas, netgi – charakterio bruožas ar savybė. Dažnas pažįstamas pasako: „Užrakinu kabineto duris ir persijungiu į asmeninį, šeimos gyvenimą. Nesvarbu, ar prieš akis laisvas vakaras, savaitgalis, šventės, o ką jau bekalbėti apie atostogas? Deja, mums tai labai retai galioja. Žurnalistas yra metraštininkas. Nūdiena – neprognozuojama. Išėjai iš redakcijos ir nežinai, kur po valandos ar dviejų būsi: namie ar netikėto įvykio sūkuryje. Dažnas savaitgalis irgi kupinas konferencijų, susitikimų, renginių. Kitiems koks svarbus jubiliejus – atsipalaidavimas, savotiškas relaksas, mums toks šeštadienis, sekmadienis ar kalendorinė šventė – eilinė darbo diena. Būna ir taip, kad pusdienį praleidęs jubiliejuje, susitikime su garbiu visuomenės veikėju, antrąją išeiginės dienos dalį turi skirti publikacijos paruošimui, nes naujieną privalai skaitytojui pranešti operatyviai. Ir dažnas vakaras, kai namie skaitai spaudą, naršai internetą, žiūri televizijos laidą, stengiesi akimis pastebėti ar ausimis išgirsti pranešimą apie savąjį rajoną. Deja, nuo vietinio gyvenimo ne visada pavyksta atitrūkti ir per atostogas. Asmeniškai man geriausia dingti iš namų. Bet ir tuomet telefonu gauni įvairius pranešimus, kvietimų į renginius. Žurnalistui nepavyksta per kelias atostogų savaites „išvalyti“ galvos nuo kasdienybės… Vienas kolega, jau išėjęs į užtarnautą poilsį, sakė, jog praėjo keleri metai, kol savo galvą „išvėdino“ nuo darbo redakcijoje. Suprantu šį žmogų. Jis ne tik rašė informacijas, reportažus, apybraižas, bet turėjo ir kitų svarbių užduočių, apie kurias leidinių apie profesijų autoriai arba sąmoningai nutyli, arba jų net nežino. Buvęs bendradarbis rūpinosi ir laikraščio leidyba, kuri anksčiau nebuvo tokia moderni kaip dabar. Reikėjo redaguoti tekstus, sudaryti laikraščio maketo planą, skaičiuoti rašinio eilutes, galvoti, kuriame puslapyje bus viena ar kita nuotrauka. Jis, kaip ir mes, šiandien tebedirbantys „Bičiulyje,“ už tai sulaukdavo daugiau pretenzijų nei padėkų. Vienam nepatinka, kodėl jo žinutės pavadinimą pakeitėme ar ją sutrumpinome. Ne veltui įstaiga, kurioje dirba žurnalistai ir vadinama redakcija, o jos vadovas – redaktoriumi. Ne tik laikraštis, ar žurnalas, bet ir televizijos laida dienos šviesos neišvysta tokia, kokią autorius sukūrė. Taip buvo, yra ir bus. Ir mūsų žurnalistų straipsnius „melioruoja“ redaktorė ir jos pavaduotoja.

Rytoj švęsime Spaudos atgavimo, knygos ir kalbos šventę. Tiesa, tai bus darbo diena. Nieko nepadarysi, mūsų valdžiai atrodo, kad girti Joninių „bambatryniai“ labiau tautai vertingi už spausdintą žodį ir gimtąją kalbą.

Žinoma, sulauksime sveikinimų iš aukščiau ar žemiau stovinčių valdžios organų, išgirsime liaupsių apie tai, kokia kilni mūsų misija, kiti dėkos, kad stengiamės išrauti iš visuomeninio-socialinio gyvenimo sodo piktžoles, išgirsime kalbų, jog tai, ką rašome šiandien, po metų taps istorijos šaltiniais, kažkas, pasinaudodamas mūsų publikacijomis, rašys magistro ar doktoranto darbą, istorijos, literatūros monografiją.

O poryt vėl bus ne tik giriančių, bet ir koneveikiančių… Mokytojai piktinasi, kad pas juos į pamokas ateina valdininkai iš savivaldybės ar mokyklos administracijos, kultūrininkai nepatenkinti, kad kultūrologas pažėrė kritikos, gydytojai sunerimsta sulaukę medicinos audito, ir t.t. O mus kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį „audituoja“ rajono gyventojai, o šiais interneto laikais – ir bendratautiečiai Lietuvoje bei pasaulyje. Dienos šviesą išvysta naujas laikraštis ir, žiūrėk, koks valdininkas skambina ir priekaištauja, kodėl jo (ar jos) nuotrauką išspausdinome su oficialia apranga, o ne su tautiniais rūbais, ar parašėme tą, ką oficialiai sakė (ir nevykusiai pasakė – aut. pastaba) ir su valdžios veikėju nederinome jo kalbos. Arba skambina kokios įstaigos vadovas, apie kurį kritiškai atsiliepėme, ir užuot diskutavęs iš esmės, tiesą parašėme, ar suklydome, iš karto, kaip sovietmečiu, klausia: kas jums sakė, iš kur sužinojote? Tokiems reikia priminti Seimo, kurį patys renkame, priimtus įstatymus, kuriuose įteisinta žurnalisto teisė neatskleisti informacijos šaltinio. Tai viena iš nedaugelio spaudos darbininko teisių. Šiaip žiniasklaidą valdžia yra palikusi našlaite. Mes jaučiamės neapginti įstatymų leidėjų. Tad mus „gąsdina“, kad iškvies respublikinio dienraščio, TV laidų „TV pagalba“ ar KK2 kūrėjus. Kartais nežinai – juoktis ar verkti.

Parašome kritiškai, o kartais tiesiog pamąstome apie politikų, valdininkų, medikų, mokytojų, kultūrininkų darbą, tuoj pasipila pikti komentarai, esame pavadinti puspročiais (dėkui, kad dar ne bepročiais,psichiniais ligoniais), neišmanėliais… Stebina ir štai kas. Kai mes išspausdiname žurnalistinį tyrimą, pasirašome savo vardą, pavardę. Bet „komentatoriai“ vengia viešumos. Vietoj tikro vardo, pavardės pasirašo „aušra“ ar „ne aušra“, „pilietis“, „praeivis“, netgi „o je“ ar „cha cha cha“.

Mūsų jau nestebina ir tokie dalykai. Parašęs apie mokytoją Reginą, sulauki skambučio su klausimu, kodėl parašei apie ją, o ne jos kolegas Birutę ar Stasį, nes jie irgi gerai dirba. Arba po rašinio apie Kelmės muzikantą Antaną sulauki skambučio iš kito rajono miestelio, kodėl nerašome apie grojančius Joną, Praną ir Martyną.

Bet čia tik smulkmena. Radikaliausi ne tik gąsdina teismais, bet ir pateikia jiems ieškinius. Su vienu žmogumi bylinėjomės net ketverius metus. Bet dabar, lyg nieko nebūtų buvę, atneša ieškovas mums skelbimus, netgi pats kelis kartus kreipėsi į mus pagalbos. Jos neatsakėme, nes žurnalistika ir kerštas yra nesuderinami. Kartą vienas skaitytojas samprotavo: „Nesuprantu, ar jūs už merą, ar prieš jį? Vieną kartą rašote teigiamai, kitą kartą kritikuojate, trečią – „Kelmučio kronikose“ dar ir pasijuokiate“. Mielieji mūsų skaitytojai, mes nieko nesame įsimylėję, niekam nejaučiame pykčio! Mūsų uždavinys – konstatuoti faktus ir pateikti savus samprotavimus, kurie paskatintų diskutuoti, apsispręsti rinkimuose. Gyvenime egzistuoja darbo pasidalijimas. Vieni savo gyvenimą susiejo su pirmosiomis trimis valdžiomis, mes su ketvirtąja – pirmųjų trijų kontrole. Taigi dirbkime kiekvienas savo darbą ir, kaip katinas Leopoldas sakė, gyvenkime draugiškai. To draugiškumo ir tarpusavio supratimo reikia ypač provincijoje, kur mes vos ne kasdien vienas su kitu susitinkame. Nebūkime vieni kitiems priešais, nenešiokime užantyje akmens, o elkimės taip, kad visiems būtų gerai. O į gėrį galime eiti ir kritikos, ir savikritikos, ir diskusijų keliu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA