BIČIULIS

<Alvydas GEŠTAUTAS>

Dabartinėje rajono taryboje socialdemokratė Alma Monkauskaitė ir konservatorius–krikdemas Vytautas Šimkūnas yra ilgiausiai, t.y. nuo 1995 m. balandžio 12 d., be pertraukų dirbantys savivaldos atstovaujamoje valdžioje. Šiomis dienomis prasidėjo aštuonioliktieji jų darbo metai rajono taryboje. Jie tapo lyderiai pagal politinės veiklos darbo stažą rajono taryboje. Ta proga A. Monkauskaitę ir V. Šimkūną paprašėme atsakyti į kelis klausimus.

– Kaip atsidūrėte rajono politikų elite? Ne tik ilgai jame esate, bet rinkimų rezultatai byloja, kad pagal populiarumą visuomet būnate populiariausiųjų penketuke. Kur sėkmės priežastys?– nuo to pradėjome pokalbį su A. Monkauskaite.

– Rinkėjai tikriausiai supranta, kad taryboje nesu statistinis narys, o stengiuosi dirbti. Ir opozicijoje būdama rengdavau sprendimų projektus – to daryti niekas netrukdė. Beje, netrukdo niekam niekas ir dabar. Man svetimas paviršutiniškas bendravimas, noras pasirodyti su mažomis dovanėlėmis visuose renginiuose, kuriuose būna žurnalistų, bet žmonėms, kuriems reikalinga pagalba, visada padedu tiek, kiek galiu. Atrodo, kad iniciatyvą rinkėjai taip pat vertina. O aš irgi džiaugiuosi, kad pasisekė atlikti rimtų darbų. Nejauku, kad tarybos nariai posėdžių metu žūtbūt siekia pasirodyti – replikuoja, kalba apie nieką. Tokiais atvejais pagalvoju, ar tiesioginį darbą dirbdami tie žmonės taip pat „šokinėja“?

– Visą laiką dirbate socialinės apsaugos ir sveikatos reikalų komitete, o ketvirtą kadenciją jam vadovaujate. Jūsų pasirinkimas suprantamas- esate medikė. Bet kiti politikai tokią praktiką, kai komitetuose dirba specialistai, kritikuoja. Jie teigia, kad atstovaujamoje valdžioje sveikata turi rūpintis medikų pacientai, švietimu – mokinių tėvai, kultūra –renginių lankytojai ir t. t., nes ne paslaugų teikėjai patys sau turi nusistatyti tvarkas, o jas gaunantieji.

– Brandžioj visuomenėj pilietinė kontrolė yra aksioma, o mūsų dvasia dar neapsivalė nuo sovietmečio. Daug kuo atsiliekame nuo išsivysčiusių valstybių, jas pasivyti įmanoma tik dirbant, mokantis, todėl labai svarbūs dalykai šiame procese – profesionalumas, kompetencija. Tačiau augame ir mes – pacientų balsas girdimas sprendžiant vaistų kompensavimo ir kitus aktualius klausimus, savivaldybėse veikia bendruomenių sveikatos, kultūros ir meno tarybos, įvairios komisijos, žmonės buriasi į nevyriausybines organizacijas. Visa tai rimti visuomenės aktyvėjimo ženklai. Bet, mano supratimu, medikas nesurežisuos gerai spektaklio, o mokytojas neišoperuos apendicito. Visuomenės balsas reikalingas kaip savotiška kontrolės forma, bet ne visuomet gali būti lemiamas. Didelėms organizacijoms galėtų vadovauti ne specialistai, o profesionalūs vadybininkai.

– Kas per 15 metų, Jūsų nuomone, rajono gyvenime pasikeitė ir kas jaudina?

– Pagražėjo Kelmė, Kražiai, atsinaujino daug sodybų, žmonės madingai rengiasi, galima laisvai keliauti, išnyko deficito samprata. Bet yra ir šešėlių. Liūdna, kad ir dirbantys žmonės negali oriai gyventi, už mokslą reikia mokėti, kad tėvynė lyg ir neliūdi dėl išvažiuojančių iš jos vaikų, o labiausiai skaudu dėl vyresnio amžiaus žmonių, kurie už viso gyvenimo darbą gauna žeminančias pensijas. Visa tai neigiamai veikia sveikatą, ypač dvasinę, todėl pirmaujame savižudybių skaičiumi, gyvename trumpiau už kitus europiečius.

– Jums buvo siūlomas ir etatinis politinis postas. Kodėl jo atsisakėte?

– Politikoje niekad nėra pastovumo. Ypač trapi šios kadencijos rajono tarybos valdančioji dauguma, suformuota nevisiškai vykdant rinkėjų valią, nepavyko susitarti daugiausiai balsų gavusioms partijoms. Kai politikoje nestabilu, kai opozicija ieško politinių „kablelių“, pozicijai tenka gaišti laiką taisant tariamas politines „rašybos“ klaidas, o rimtiems darbams laiko lieka mažai. Aš labai myliu savo darbą, savo kolegas, todėl ką nors keisti nežinant, ar kitas darbas bus užtikrintas ir prasmingas, žmogiškąja prasme nelengva. Kai rinkėjai socialdemokratų partija pasitikės daugiau , kai taryboje bus labai ryški mūsų dauguma – kodėl nepabandžius? Juk moterys Lietuvos valdžioj visai neblogai tvarkosi.

* * *

– Ar nenusibodo politinė veikla? Juk Jūs pradėjote ne tik aštuonioliktuosius darbo metus rajono taryboje, bet 1990–1995 m. buvote tuometinės Tytuvėnų apylinkės tarybos pirmininkas,– tokiu klausimu pradėjome pokalbį su V. Šimkūnu.

– Iš tikrųjų politikoje esu nuo 1988–ųjų metų, kai tuometinėje Tytuvėnų žemės ūkio mokykloje viešai pirmą kartą pareiškiau, kad šioje mokymo įstaigoje susikūrė Sąjūdžio grupė. Tad savo politinės veiklos pradžią sieju su Sąjūdžiu. O būti politikoje nenusibodo. Žmogui, kuriam rūpi savojo krašto gerovė, kuris yra aktyvus, neabejingas aplinkai, iššūkiams, kiekviena diena unikali, nepakartojama. Kai nėra monotonijos gyvenime, jos nėra ir politikoje, o tuo pačiu – ir galimybių išsisemti. Įdomu stebėti į politiką ateinančius naujus žmones. Ateina naujokai, keičiasi ir politikos tendencijos. Po Nepriklausomybės atkūrimo joje vyravo idealistai, dabar valdžioje daugiau pragmatizmo. Ir negero. Vis daugiau politikų pirmenybę teikia ne viešiems, o asmeniniams interesams.

– Šiandien daug kalbama apie politikus–turistus, t.y. keičiančius partijas. Ko gero, šiai kategorijai galima priskirti ir Jus. Juk padarėte didelį šuolį – iš kairiosios savarankiškos Lietuvos kompartijos į dešiniąją – Tėvynės Sąjungą.

– Sovietmečiu buvau ir TSKP narys. Kodėl? Esu idealistas. Mačiau, kad partiniai gali padaryti daugiau. Tada klestėjo privilegijos, naudingos pažintys, buvo daug amoralumo. Aš norėjau, kad pas mus būtų nors šiek tiek daugiau padorumo. Gyniau vieną žmogų. Parašiau straipsnį į jūsų laikraštį. Išspausdino. Bet atvažiavo CK emisaras ir už šį straipsnį mane išvadino paskutiniais žodžiais, nevengė net keiksmažodžių. Aš „cėkašnikui“ priminiau tarybinę konstituciją, kuri skelbė žodžio laisvę. Po to parašiau atvirus laiškus Centro komitetui ir rajono partinei valdžiai apie to veikėjo elgesį. Laiškų likimo nežinau. Turbūt jie atsidūrė šiukšlių dėžėje.

Tikėjau, kad padorumo keliu eis savarankiška kompartija. Deja… Todėl, kai ši pakeitė pavadinimą į demokratinę darbo partiją su ja atsisveikinau. Be to, tuomet dar nebuvo Tėvynės Sąjungos. Man imponuoja jos vertybės: valstybė, šeima, atvira sąjunga su krikščioniškomis vertybėmis.

– Dirbote ir pozicijoje, ir opozicijoje. Tačiau nei vienur, nei kitur neužėmėte vadovaujančių postų. Kodėl?

– 1995 metais man siūlė kandidatuoti į mero postą. Atsisakiau, nes „Kuršių krašto“ kooperatyvas, kuriam vadovavau, tik kūrėsi. Nenorėjau palikti nebaigto darbo. Be to, tam nepritarė šeima. Turiu daug tiesioginio darbo. O būti komiteto ar komisijos garbės pirmininku nenoriu. Vienas politikos naujokas, tapęs komiteto pirmininku, paprašė padėti. Sukūrėme veiklos planą. Vėliau jam siūliau kitas idėjas. Galiausiai atėjo diena, kai šis žmogus pasakė: „Nesiūlyk to, kad reikėtų dirbti“. O šiaip komitetų, komisijų skirtas užduotis įvykdau.

– Ko gero, Jūs pirmasis Lietuvoje opozicijos atstovas, į mero postą pasiūlęs pozicijos atstovą. Tai įvyko praėjusią kadenciją, kai valdantieji į rajono vadovo postą siūlė socdemą Kostą Arvasevičių, o Jūs pasiūlėte jo bendrapartietę Almą Monkauskaitę. Kodėl?

– Buvo akivaizdu, kad opozicijos kandidatas laimėti mero rinkimų neturi galimybių. Todėl siūliau tai, kas, mano nuomone, buvo geriausia valdančiojoje daugumoje. Monkauskaitė – išprususi, inteligentiška, turi vidinių resursų vadybai. Be to, siūliau moterį. O moterų vadovavimo principai kiti, jie lankstesni, švelniosios lyties atstovės linkusios labiau į kompromisus. O jų reikia. Juk dabar bendravimo tarp pozicijos ir opozicijos nėra. Į opozicinės partijos atstovą mūsų valdžia kreipiasi tada, kai jam reikia užkabinti medalį, įteikti padėkos raštą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA