BIČIULIS

Dubysos pavilioti

2015-06-16

Rita ŠČIGLINSKIENĖ

Žemaičių žemėj netoli Kražių gyvena žemaitis – Marijus Čekavičius. Kožną rytą žemaitis apein laukelius, palypėjęs ant kalno pasigroži apylinkių gamta, pasikalba su žirgais žemaitukais.

– Čia gimėm, čia augom ir čia būsim,– sako žemaitis ir kantriai dirba žemę, augina gyvuliukus, studijuoja SamoGetijos istoriją.

Vieną dieną mintis, tarsi paukštis, atskrenda ir nutupia žemaičio galvoje. Nutūpusi suka gūžtą. Ir nebeturi žemaitis ramybės… Nei dieną, nei naktį – mat sumislijo Dubysos grožį apveizėti, rūp anam save ir žirgelius išbandyti. Liaudies išmintis sako – jei tu kalbėsi apie grožį, tai nors ir dykynės viduryje būtumei – būsi išgirstas. Išgirdo Marijaus išsakytą mintį kitas žemaitis iš Laukuvos – Vaidotas Digaitis. Vaidotas – žymus žygeivis, dalyvavęs garsiajame raitelių žygyje iki Juodosios jūros, vienas įveikęs per 6000 km ir apkeliavęs aplink Baltijos jūrą. Kur du stos, trečiam vietos visados atsiras, sako liaudies patarlė. Tai ir atsirado, ir ne tik trečiam                     – Mariui Kleišmantui iš Varsėdžių kaimo, Šilalės r., bet ir ketvirtam – Remigijui Žiauberiui iš Kaltinėnų ir dar mergikei – Aušrinei Butkevičiūtei, etnologijos studentei iš Vytauto Didžiojo universiteto.

Pirmoji žygio diena

Penki penkių dienų žygio žygeiviai gegužės 20 d. susirinko prie Dubysos upės ištakų – Bubių piliakalnio. Žygeivius prie piliakalnio sutiko Darius Ramančionis, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ pirmininkas, Kurtuvėnų regioninio parko kraštotvarkos vyriausiasis specialistas, kuris sakė, jog seni žmonės, gyvenantys Bubiuose, iš kur upė ir išteka, pasakoja, jog tose vietose kažkas nakčia buvo įsitaisęs jodinėti besiganančiais arkliais. Išaušus rytui, žemaičiai pievose rasdavę nuvarytus arklius. Vieną naktį pasergėję pamatė, jog jų arkliais du bysa jodinėja. Supratę kas vyksta, keikdamiesi šaukė – du bysa (du velniai, biesai), du bysa… Pasak senolių, nuo tada upė ir vadinama Dubysa. Dar Dubysos vardas kildinamas nuo žemaitiško žodžio „dūbė“. Dubysos upėje sietuvos kaitaliojasi su seklumomis yra daug duobių ir duburių, kurie žemaitiškai dūbėmis vadinasi, nuo to, sakoma, ir kilęs upės pavadinimas.

Į kelionę žygeivius Knituvos žemių vaidila Darius Ramančionis palydi senoviniu papročiu, įdėdamas duonos, druskos ir pasagą, kurią teks nunešti ir įmesti Nemunėlin, kaip prašymo susitaikyti ženklą, mat kažkada dvi sesės, žemaičių upės Venta ir Dubysa, susipykusios dėl gražuolio Nemuno ir patraukusios į skirtingas puses. Stovėdami ant Bubių piliakalnio, žemaičiai prašė ugnies, vandens, vėjo, Perkūno palaimos žirgeliams ir sėkmės žygiui.

Šiuo žygiu žemaičiai turėjo tikslą – paminėti kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio 250-tąsias gimimo metines ir tuo pačiu priminti, kad devynioliktojo amžiaus pabaigoje dėl techninės pažangos žemaitukų veislės žirgeliams ėmus nykti, jų išsaugojimo ėmėsi didikai Oginskiai. Ši giminė ėmė rinkti žemaitukų žirgus, juos veisti, vykdyti selekciją, vežti į tarptautines parodas. Pasakojama, jog Oginskiai važiuodavo tik žemaitukų žirgais kinkytomis karietomis.

Prie Bubių piliakalnio pabalnoję žirgelius žygeiviai nuskuba palei siaurutę Dubysą, išvinguriuojančią iš Bubių tvenkinio. Dubysos ilgis 146 km ir į Nemuną ji įteka Jurbarko rajone prie Seredžiaus.

Risnodami padubysiais, pasiekiam Dengtilčio kaimą Šiaulių rajone, Bubių seniūnijoje. Sakoma, jog toje vietoje kur dabar stovi Dengtilčio malūnas, per Dubysą buvo nutiestas tiltas šiaudais dengtu stogu. Iš čia ir kilęs vietovės pavadinimas. Dengtiltyje galime pasidžiaugti išsaugotu vandens malūno pastatu, kurį pastatęs Pašiaušės dvarininkas Vincas Vaitkevičius buvo 1863 m. sukilimo dalyvis.

Dubysos aukštupyje ir net jos intakuose būta ne tik vandens malūnų, bet ir plytinių, kuriose gamindavo koklius. Žirgeliai neša žygeivius per miškus, kur jų akys užkliūva už šimtametės pušies. Nuo Dengtilčio Gordų link miške tebėra šimtametėmis pušimis apaugęs vadinamasis Vytauto kelias, kuris greičiausiai mena dar senesnius laikus. Yra išlikę šio kelio griovių pėdsakai.

Su Nemunu skubanti susitikti Dubysa turi 44 intakus. Iš didesniųjų – Kražantė, kuri į Dubysą įteka netoli Burbaičių piliakalnio. Paminėtina ir Gryžuva, kurios ilgis tik 14 km, tačiau baseino plotas siekia 190 kv. km ir ją baseino plotu iš visų intakų pralenkia tik Kražantė. Gryžuva į Dubysą įteka mūsų rajone prie Kubilių piliakalnio. Iš 20 Kelmės rajono piliakalnių didžiausias – Kubilių, žmonių dar Birutkalniu vadinamas. Šis piliakalnis dar ir aukščiausias. Jo šlaitai siekia net 24 m. Ant Kubilių piliakalnio žygeiviai buvo sutikti su midumi, dainomis.

Saulutė leidosi, artinosi naktelė. Pirmąją žygio dieną pražygiuota per 40 km.

Antroji diena

Kitą dieną žygeiviai vėl sekė Dubysos tėkmę, keliaudami keliukais, jodami pievomis, bekele. Žemaitukų veislė viena seniausių, turinti unikalią genetinę struktūrą ir istoriją. Visais amžiais žemaitukai žavėjo savo ištverme, nereiklumu, atsparumu, tvirtumu, dailumu, darbingumu ir ypatingu charakteriu. Marijus Čekavičius sako, jog seniausias lietuviškas arklio pavadinimas yra ašvienis. Žmogus – žemaitis ir žirgas – žemaitukas visada buvo ir yra vienybėje – „vienis“. Žemaitukų veislė žinoma jau nuo VI–VII a. ypač išgarsėjo XIII–XIV a. Lietuvos karuose su kryžiuočiais.

Padubysyje pailsėti kvietė Laukinių vakarų sodybos šeimininkai Viktoras ir Aida Lukauskai, kurie 8 ha teritorijoje įkūrė Šiaurės Amerikos indėnų kaimą. „Kai per greitai keliauji, tavo siela nespėja kartu su tavimi….“,– skelbė ir kvietė sustoti užrašas prie sodybos vartų.

Pavaišinti žygeiviai per Bulavėnus patraukė link Lyduvėnų.

Lyduvėnų tiltas – didžiausias plieninis Lietuvos tiltas, 599 metrų ilgio ir 49 metrų aukščio. Pirmą kartą tiltas per Dubysą šioje vietoje pastatytas prieš šimtą metų. Medinę estakadą 1916 m. pastatė vokiečių kariuomenės pionieriai ir belaisviai. Tai buvo vienas didžiausių medinių tiltų Europoje, jis turėjo tarnauti Rygos–Tilžės geležinkeliui, tačiau traukinių eismui jis buvo netinkamas – tilto konstrukcijos nebuvo pakankamai tvirtos.

1918 m. vokiečių okupacinė valdžia pastatė plieninį tiltą. Bėgiai sukloti 42 m virš Dubysos. Tiltas pavadintas maršalo Hindenburgo vardu. 1944 m. tiltas susprogdintas. 1951 m. rusų okupacinės kariuomenės inžinerinis dalinys per 29 dienas atstatė tiltą, tačiau vėl medinį. Lyduvėniškiai šneka, jog tilto statybai rusai sunaudojo pusę Šiluvos pušyno. Po karo tiltas perstatytas iš gelžbetonio.

Aplankę Lyduvėnų piliakalnį, dar vadinamą Danutės kalnu, žygeiviai patraukė link antrosios nakvynės vietos – Skaraitiškės dvaro, Raseinių rajone.

Pasak legendos, Skaraitiškės dvarą įkūrė žemaičių bajorai Skaraičiai, kurie Vytauto laikais valdė didžiulius LDK valdovų žemės plotus. Šis žemės kompleksas istoriniuose šaltiniuose minimas Skaraitiškės raktu. Jis apėmė ištisus miškų ir žemių plotus tarp Šiluvos ir Dubysos. XVIII a. pradžioje „raktas” priklausė broliams Gabševičiams. Vienas iš jų buvo Šiluvos bažnyčios infulatas. Gavęs miškus, jis juos padovanojo Šiluvos bažnyčiai. Kitas gavo Skaraitiškės dvarą su palivarkais. Vėliau dvaras atitekdavo kaip kraitis. Dabartiniai mūriniai Skaraitiškės dvaro rūmai pastatyti 1838 m. vietoje senų medinių. Šis pastatas turi klasicizmo stiliaus bruožų. Rūmus supa romantizmo stiliaus parko liekanos. Spėjama, kad jis buvo įrengtas tuo pat metu, kai buvo pastatyti rūmai.

Iki mūsų laikų išliko trys parko alėjos, tvenkinys. Karo metais dvare kilo gaisras, sudegė 14 dvaro sodybos pastatų. Pokario metais rūmų pastatuose gyveno valstybiniame ūkyje dirbusių žmonių šeimos. Tikro pastato šeimininko nebuvo, todėl dvaro rūmus žmonės greitai nugyveno. Nuo 1995 m. dvaro savininkas verslininkas Kęstutis Skamarakas. Antrą žygio dieną pražygiuoja per 30 km.

(Bus tęsinys)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA