BIČIULIS

Rita ŠČIGLINSKIENĖ

Trečioji diena

Rytas žygeivius vėl pakvietė į kelionę. Už Lyduvėnų – Dubysos valstybinis ichtiologinis draustinis, kurio tikslas apsaugoti retųjų lašišinių žuvų – žiobrių, šlakių ir lašišų – nerštavietes. Draustinyje saugomos ūdrų, Baltijos lašišų ir kartuolių buveinės. Žygeivius vėl žavi upės vingiai ir vingeliai, upės skardžiai, šlaitai ir čia gyvenantys žmonės… Susitikimas su Saugailių kaimo bendruomenės (Betygalos seniūnija, Raseinių r.) nariais suteikia energijos ir prasmės tolimesniam žygiui. Gražioji Dubysa apsuka galvas ir keleiviams tenka pasiblaškyti ieškant kelelio. O štai ir Maslauskiškių malūnas, kuris buvo sumūrytas iš akmenų ir plytų 1895m. Malūnas priklausė Bodendorfų šeimai. Kažkada prie malūno veikė vilnų karšykla, milo vėlykla, lentpjūvė. Malūnas atstatytas 1920 m., paskui remontuotas; pertvarkyta vandens turbina, pakeistas piklius, girnos, kruopinė, valcai, suremontuota lentpjūvė, obliavimo mašina. 1994 m. Maslauskiškių sodybos savininkė E. Bodendorf atgavo buvusio dvaro žemes, atstatė tėvų sodybą, rūpinosi malūno remontu, restauravimu. Vakarop žygeiviai pasiekė Betygalos piliakalnį, kuris įrengtas kairiojo Dubysos intako Vaškutės krante. Norint užlipti ant piliakalnio iš Dubysos pusės, reikėtų įveikti stačius apie 25 m aukščio šlaitus. Nuo šio piliakalnio saulėtą dieną matyti Šiluvos koplyčios bokštas, gražiai atsiveria Betygalos miestelio panorama. Pašventupyje žygeivius svetingai priima Dobilas Juška. Dobilas Juška – Ariogalos etninės kultūros centro vadovas, fizikos mokytojas, žygeivių klubo „Gilė“ steigėjas, etnokultūrininkas, tautodailininkas, liaudies instrumentų meistras, gavęs daugybę apdovanojimų.

Pas Dobilą Jušką Pašventupyje ir suranda nakvynę žygeiviai. Iki išnaktų, kaip per naktigonę, netyla kalbos, pasakojimai. Trečią žygio dieną įveikta per 30km.

Ketvirtoji diena

Rytą – kelias. Kelionė padubysiais link Rociškių piliakalnio, jį aplankius, link Darbutų. Darbutų piliakalnis, esantis Dubysos ir Kirkšnovės upių santakoje, vietos žmonių dar vadinamas Bielskio kalnu, nes jo teritorijoje palaidotas dvarininkas Ignacas Bielskis. Tai vienas iš pirmųjų kiek rimčiau tyrinėtų piliakalnių. 1886 m. piliakalnio aikštelę kasinėjo Tadas Daugirdas, aptikęs akmenų grindinių, žalvarinį žiedą, geležinio peilio viršūnę, keramikos, gyvulių kaulų.

Žirgeliai atjoja prie Gėluvos piliakalnio ,dar vadinamo Birutkalniu, Birutės kalnu. Legenda pasakoja, jog ant kalno šventą ugnį kurstė vaidilutė Birutė. Ją pamatęs karys – vieni pasakoja, jog narsuolis Darbutas, kiti – kad Domantas, ryžosi pagrobti vaidilutę, kuri tam nesipriešino. Supykęs Perkūnas trenkė į Birutę. Toje vietoje dabar trykšta garsusis Ariogalos šaltinėlis. Žygeiviai nusiprausia šaltinio vandenėliu. Netoliese to paties kalno šlaite matome išbetonuotus Gedimino stulpus ir datą – 1937 m. Survilų kaime, Ariogalos seniūnijoje, žygeivių laukia žolininkas Antanas Leškus, kuris žygeiviams pristatė savo vaistažolių ūkį, vaišino čia auginamų vaistažolių arbatomis. Iš Survilų kelias veda link Butkiškės ir Vosbutų gyvenviečių Jurbarko rajone. Vosbutų kaimas – gyvas, nors nemažai pastatų apgriuvusių, nebeliko mokyklos ar kokios kitokios valdiškos įstaigos. Bet žmonės tvarkosi namus, gražina aplinką, ūkininkauja, o prieš 20 metų pastatytas mūro paminklas stalinizmo aukoms atminti tapo kaimo susivienijimo ir susibūrimo vieta . Žygeiviai aplanko Klumpės malūną. Tai 1939 metais malūnininkų Račkauskų šeimos pastatytas vandens malūnas, neseniai rekonstruotas, nepamirštant visų šiuolaikinių poilsiautojų poreikių. Keliaujant artyn Seredžiaus, žygeiviai ir žirgeliai pasuka link Valstybinio Margupio botaninio draustinio. Čia Išlestakių kaime juos svetingai priima Erikas ir Edita Laiconai.

Šie žmonės įdėjo daug pastangų ir energijos, kad Margupio šlaitų bei slėnio kadagynai su čia esančiomis reliktinėmis stepinėmis pievomis būtų paskelbtos valstybės saugomais. Margupio kadagynas išskirtinis tuo, kad veši ne įprastinėje smėlingoje, o derlingoje žemėje. Botaninio draustinio plotas – 25,25 ha. Erikas Laiconas – speleologijos pradininkas Lietuvoje, keliautojas, publicistas, ūkininkas, kelionių vadovas, gidas, knygų bei metodinių patarimų keliautojams ir dviejų filmų autorius, vertėjas, žygeivius pasitiko tik ką sugrįžęs iš Madagaskaro. Mylintis ir jaučiantis gamtą Erikas su žmona Edita puoselėja greta namų augantį šimtametį kadagyną, augina penketą asiliukų, rūpinasi namų aplinkos darna ir grožiu bei auklėja nemažą būrį vaikų. Besiganantis penketas asiliukų – visos didelės šeimos džiaugsmas. Pasak Editos ir Eriko – asilai ypatingi gyvuliukai. Jie gali nešti dviejų trečdalių savo svorio nešulį septynių kilometrų per valandą greičiu. Jie – ilgiausiai gyvenantys naminiai gyvuliai, pasižymintys puikia klausa, regėjimu ir uosle. Lydimi Eriko Laicono, aplankome nedidelį jo pastangomis įrengtą muziejėlį, kuris liudija apie meilę tai vietai, kurioje gyvena gausi Laiconų šeimyna. Nukeliaujame iki Pašilių piliakalnio, kuris įrengtas Dubysos dešiniajame krante prie Margupio ir Kriaušupio upelių santakos. Piliakalnio šlaitai statūs – iki 20 m aukščio. Pašilių piliakalnis stūkso su visomis savo paslaptimis – istorikų neišstudijuotas, archeologų mažai tekasinėtas. Netoliese ir neužšąlantis Pašilių šaltinis. Pamatome tyvuliuojančią 3 m skersmens vandens balutę. Tačiau ši balutė – gyva. Priėjus arti, galima pamatyti versmes, kurias pabandė išmatuoti Vaidotas Digaitis. Nesėkmingai – kelių metrų kartis pasirodė „vieni juokai“. Pasak Eriko Laicono, apie Pašilių šaltinį žmonės pasakoja įvairiausius dalykus: vieni jį laiko stebuklingu ir jo vandeniu gydosi įvairias ligas, kiti kalba, jog čia senovėje stovėjusi žydo Elkaus karčiama, kuri ėmė ir nugrimzdo dėl Elkaus žiaurumo ir suktumo. Dėl to šaltinį dar ir vadina kaip kas ištaria – Elkumi, Alkumi ar Jelkumi. Ketvirtą žygio dieną įveikta per 30 km.

Penktoji diena

Pernakvojus Eriko ir Editos Laiconų ūkyje, žygeiviams iki Seredžiaus liko nedidelis kelio gabalėlis.

Iš tolo švietė ir kvietė Seredžiaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1913 m. Šioje bažnyčioje 1966-1968 m. dirbo ir parapijiečiais rūpinosi kunigas Ričardas Mikutavičius, atnaujinęs bažnyčios altorius, restauravęs stebuklingu laikomą Dievo Motinos paveikslą. Miestelis įsikūręs dešiniajame Nemuno krante ir priklauso Panemunių regioniniam parkui. Čia gyvena per 700 žmonių. Tačiau didžiausia traukos vieta – piliakalnis, dar vadinamas Palemono kalnu. Legenda byloja, jog iš Romos atkeliavusiam kunigaikščiui Palemonui plaukiant Nemunu aukštyn, pasiekus Dubysos upę ir pamačius aukštus kalnus, o už tų kalnų – plačias lygumas ir ąžuolynus su gausybe visokių žvėrių ir dar upėse aibę nepaprastų žuvų, taip jam patikę, kad čia ir apsistojęs. Spėjama, kad ši legenda atspindi Romos imperijos ir baltų žemių prekybinius ryšius vadinamuoju gintaro keliu ir jūra. 13 amžiuje ant Seredžiaus piliakalnio iškilo medinė Pieštvės pilis, iškentusi daugybę kryžiuočių ordino antpuolių. Palemono kalnas, ant kurio ir stovėjo pilis, yra laikoma šventa senovinių apeigų vieta. 1363 m. Pieštvės pilis buvo sudeginta.

Dešiniajame Dubysos krante, ties santaka – dvi nedidelės kalvelės, vietinių gyventojų vadinamos Palocėliu. 1406 metais kryžiuočiai čia buvo pasistatę savo pilį Dubysenburgą. Į pilį buvo patenkama tiltu , šalia jos buvo malūnas, pačioje pilyje – koplyčia. 1409 m. prasidėjus žemaičių sukilimui, kryžiuočiai traukėsi ir pilį sudegino.

Žygio dalyviams pasiekus santaką ir žirgelius Nemune pagirdžius, Nemuno prieglobstin atiduodama visą kelią nešta pasaga. Marijus, Vaidotas, Marius, Remigijus ir Aušrinė užkopia ant Seredžiaus II piliakalnio (Palocėlio) su iškelta žemaičių vėliava. Tikslas pasiektas. Jam patvirtinti žygeiviai su žirgeliais įkopia į Palemono kalną.

Penktąją žygio dieną nužygiuota 15 km.

Žemė – žmogus – žemaitis – žygis – žirgas – žemaitukai

Užsispyrę žemaičiai sugebėjo išlaikyti savąjį tikėjimą, tradicijas, kalbą, neprarado ryšio su gamta, žirgeliais. Dar 1283 metais vokiečių metraštininkai rašė, jog žemaičiai yra kietasprandė, kovoti įpratusi tauta. Žemaičių savitumas turi istorinį pagrįstumą. Iš čia tikriausiai ir kyla pasididžiavimas bei noras dar ir dar kartą pasauliui pasakyti – aš esu žemaitis, man svarbi mano žemė, man rūpi jos praeitis ir ateitis.

Visą kelią jodami žygeiviai dainavo. Net juos lydinti Alka (lietuvių skalikė) kartais paskalydavo. Rašytiniai šaltiniai teigia , kad Lietuvoje su skalikais medžiota jau 1566 metais, o Antrasis Lietuvos Statutas mini 11 šunų grupių, iš jų – kelias skalikų veisles. Tačiau lietuvių skalikai atsidūrė ant išnykimo ribos. Jei ne kinologas Zigmas Goštautas iš Telšių, 1957-1958 m. suskubęs atkurti veislę, apie lietuvių skalikus būtume tik skaitę istorijos metraščiuose, žygyje nebūtume susipažinę su Vaidoto Digaičio Alka.

Žygeiviai 4 kartus plaukė per Dubysą, 10 kartų jojo per tiltus. Sunkiausias ir didžiausias raitelis Marijus Čekavičius viso žygio metu kalbino, įtikinėjo žirgą Krūtą stengtis, nešti, nesispyrioti, paklusti ir tapti „vieniu“. Viso žygio metu žirgelius stebėjo, jų širdies plakimo klausėsi veterinarė Deimantė Vaitauskaitė. Labai daug išmokome, sužinojome iš Vaidoto Digaičio, sakė žygio dalyviai. Vaidotas kiekvieną rytą patikrindavo žirgelių parengtį žygiui, saugojo žygeivius ir žirgus kelionės metu. Žygyje dalyvavo trys Vaidoto Digaičio žirgai: Vaidotas jojo Ąžuoliuku, Aušrinė – kelionėse užgrūdintu Cekliu, Remigijus – Arčiu. Kelionei Vaidotas parūpino balnus, kuriuose pasak žygeivių…“ ne jojom, o plaukėm“. Vienintelė jojikė mergina Aušrinė Butkevičiūtė sako, jog žygyje labai gerai jaučiausi, buvo gera joti ir stebėti gegužės žydėjimą.

– Kelias labai daug duoda,– sako Aušrinė. – Jis moko ir, sakyčiau, gydo, stiprina ryšį su Lietuva, su žeme. Joji, dairaisi ir matai, kodėl Lietuva ir Lietuvos žemė mums tokia brangi, kodėl mes ją taip mylim. Jodama dainuoju. Visi dainuojam, nes gera joti su daina, atsiranda ritmas, o tai žirgams labai patinka. Šis žygis man suteikė galimybę patikrinti savo valią, išbandyti galimybių ribas.

– Žygiai – dalis mano gyvenimo,– sako Vaidotas Digaitis. – Aš labai gerai jaučiuosi, kai keliauju žirgais. Tai – mano stichija. Jojant palei Dubysą, man skamba Maironio žodžiai. Ir Dubysa – nuostabaus grožio upė. Žygyje mes niekur neskubėjom, o tai didžiausias malonumas. Šis žygis man – kaip treniruotė, nes rugsėjo mėnesį laukia kitas didelis žygis. Jis tęsis 37 dienas. Planuojame apjoti Lietuvą. Manau, jog aplink Lietuvą jos ir šio žygio dalyviai.

Marius Kleišmantas žygyje jojo Kantu, kuris viso žygio metu buvo pats energingiausias, judriausias.

– Norėjau laikyti žirgus,– sako Marius Kleišmantas,– tačiau, pasirodo, vien laikyti neužtenka. Galvojau apie žirgų varžybas, bet supratau, jog ne to man reikia. Susipažinau sau Vaidotu Digaičiu ir užsikrėčiau kaip kokiu virusu jo žygiais.

Pats tyliausias žygio dalyvis Remigijus Žiauberis prasitarė, jog žygis ne tik išbandymas, bet ir savų silpnybių nugalėjimas.

Marijus Čekavičius sako, jog turtingas yra tas, kuris laisvas. Laisvas žygiuoti žirgais žemaitukais, laisvas dirbti žemę, laisvas reikšti savo mintis ir išreikšti meilę gimtinei, laisvas pažinti tikrąją SamoGetijos istoriją ir kurti jos rytdieną.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA