BIČIULIS

Aktų kuriozai

2015-07-28

Alvydas GEŠTAUTAS

Šį kartą kalbėsime apie teisės aktų – Seimo įstatymų, Vyriausybės nutarimų, ministrų įsakymų, įvairių žinybų aprašų – kuriozus. Tą padaryti paskatino žinia, kad neseniai Kelmėje vykusių Žemaičių etnokultūros kursų dalyviai nebegalėjo gyventi Profesinio rengimo centro bendrabutyje, o turėjo apsistoti kaimo turizmo sodybose ir už nakvynę mokėti gerokai brangiau. Nors kursuose dominavo moksleiviai, gyvenantys iš tėvų kišenės… Paaiškėjo, kad Profesinio rengimo centro steigėja Švietimo ir mokslo ministerija neleidžia tokiu būdu mokymo įstaigai užsidirbti spec. lėšų, nes tai nesusiję su ugdymu.

– Mes esame viešoji įstaiga, naudojame valstybės turtą pagal panaudą ir negalime jo nuomoti,– sako Kelmės profesinio rengimo centro direktorius Sigytas Šlickus. – Neteikiame ne tik nakvynės paslaugų, bet nenuomojame sporto, aktų salių, kitų patalpų. O su pinigų trūkumu susiduriame nuolat. Specialiosios lėšos mums padėtų normaliau gyventi. Pavyzdžiui, pradės veikti daugiafunkcis sporto centras. Jo statybos iniciatoriai teigia, kad Kelmėje bus daugiau varžybų. Mūsų bendrabutyje du aukštai neapgyvendinti. Šildymo sezono metu juos šildome be jokio tikslo. Apgyvendintume sportininkus, susigrąžintume nors dalį išlaidų.

O bendrojo lavinimo mokyklos gali nuomoti sporto, aktų sales, valgyklas, mokyklinius autobusiukus, neturintiems namie interneto už tam tikrą įkainį leisti juo naudotis ir t.t. Labai keista, nes ir profesinio mokymo, ir bendrojo lavinimo įstaigomis rūpinasi ta pati Švietimo ir mokslo ministerija.

Dar vienas kuriozas iš švietimo srities. Mokyklos yra audituojamos. Vizitatoriai, netgi nebūdami dalyko specialistai, eina į specialistų pamokas. Tiesa, dabar visa tai vadiname ne tikrinimu, vizitavimu, o auditu. Bet audituojamos ir ligoninės. Kažin, kaip jaustųsi neurochirurgas, jei jam operuojant ligonį, gydytojo darbą stebėtų koks nors auditorius, pavyzdžiui, ligoninės direktorius, pagal specializaciją akušeris-ginekologas ar pediatras?

Kitą keistenybę pasakojo Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro direktorė Lina Mikalajūnaitė. Centras yra daugiafunkcis. Todėl juridinio asmens statuso neturi biblioteka, informacijos centras, muziejus. Todėl pastarasis negali parduoti svečiams suvenyrų.

– Tokių paradoksų yra daugiau,– sako direktorė. – Tarkim, Kražių festivaliui norime pakviesti konkretų atlikėją. Dabar gerai nors tiek, kad nereikia pateikti pasiūlymų keliems atlikėjams, užtenka vienam. Bet pildydami dokumentus jo pavardės įvardinti negalime. Dokumentuose turime „pritempti“ viską prie to atlikėjo dainuojamų dainų, jų turinio ir t.t. Tas pats ir su rašytojais. Pavyzdžiui, norėdami civilizuotai atsiskaityti su rajone gyvenančiais rašytojais Ona Jautake, Vladu Kalvaičiu, turėtume rašyti, kad mums reikia kraštiečio vaikų rašytojo, kuriančio atitinkamo amžiaus atžaloms, rašančio pasakas, apsakymus ar eilėraščius, ar kūrėjo – politinio kalinio, vaizduojančio tremties baisumus.

Sakykite, ar kuris iš jūsų, mieli skaitytojai, stengiatės, kad jūsų piniginė gruodžio 31-ąją būtų tuščia, joje neliktų nė vieno eurocento? Kas sukatės versle, irgi neišleidžiate metų pabaigoje paskutinio euro. O biudžetinės įstaigos ištuštinti sąskaitą privalo. Neištuštinsi – pinigai grįš į nacionalinį biudžetą. Pažiūrėkite, kaip atrodo metų pabaigoje Kelmės knygynas, parduotuvės, prekiaujančios kanceliarinėmis prekėmis. Lentynos tuščios, nes iki metų pabaigos biudžetinės įstaigos privalo išleisti visus pinigų likučius ir perka, kas tik papuola po ranka.

Pavyzdžiui, mokyklai ar kultūros centrui metų pabaigoje liko 3-5 tūkst. eurų. Sveikas protas kužda, jog santaupos turi persikelti į kitus metus ir, prie jų pridėjus dar tokią pačią sumą, iš naujo biudžeto galima nusipirkti labai reikalingą prekę. Deja…

Pernai nutiko toks atvejis. Kelmės kultūros centras gavo renovacijai gruodžio 18 dieną 300 tūkst. litų. Bet šios sumos atsisakė. Priežastis paprasta. Per dvi savaites, iš kurių net septynios dienos buvo poilsio, nedarbo arba švenčių, reikėjo suspėti organizuoti viešuosius pirkimus. Raskite prekę, paslaugą, kurią galima nupirkti per septynias darbo dienas…

Kuriozų yra ir kasdieniniame žmonių gyvenime. Dalis žmonių gauna kompensacijas už šildymą, socialines išmokas. Bet privalai deklaruoti savo turtą, kitas pajamas. Pavyzdžiui, neįstengi dirbti žemės, ją išnuomoji. Nustatantieji, ar žmogui priklauso socialinė išmoka, neprašo dokumento, už kokią sumą išnuomojai žemę. Nuomos kaina priklauso nuo žemės kokybės. Bet yra kažkieno sugalvota suma. Anksčiau buvo nustatyta hektaro nuomos standartinė kaina – 1000 litų, dabar – apie 290 eurų. Neteko girdėti, kad mūsų rajone būtų tokia solidi žemės nuomos kaina.

Nederlingų žemių savininkai gauna didesnes išmokas. Bet tos nederlingos žemės vien nuo našumo balo nepriklauso. Galiausiai tos žemės nustatomos seniūnijos mastu. Nors joje gali būti ir labai našių ir nenašių žemių. Kukečių, Liolių, Kelmės apylinkių seniūnijos šiai kategorijai nepriskiriamos, nes yra netoli rajono centro.

– Toks kriterijus labiau negu keistas. Juk mūsų ūkininkai neveža derliaus į Kelmę. Ir neprotestuoja dėl nedidelių supirkimo kainų, nepila grūdų prie savivaldybės, kaip tai daro prancūzai prie parlamento,– teigia Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjas Juozas Rimkus. – Pavyzdžiui, Gaštynų krašte – daug smėlynų. Tačiau ši vietovė palanki ūkininkavimui, kadangi yra… netoli Kelmės.

O gal per toli pavyzdžių ieškome? Pažvelkime į naujausius rajono tarybos sprendimus. Štai viename jų politikai pagailėjo kišenpinigių našlaičiams, bet nepagailėjo solidesnių sumų politikams ir valdininkams skirtų automobilių nuomai…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA