Pergalė, be kurios nebūtų Lietuvos
Rita ŠČIGLINSKIENĖ
Kažin, ar šiandien iš mūsų daug kas žino, ar bent yra girdėję apie Karšuvos žemę? Kur ieškoti šios XIII-XIV amžiuje gyvavusios Žemaičių dalies?
Manoma, jog tuometinė Karšuva, istorinė Žemaičių genties žemė, iki XIV a. pirmos pusės gyvavusi kaip atskiras Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinis teritorinis vienetas, tai didžioji dalis dabartinių Šilalės ir Tauragės rajonų, kai kurios Šilutės, Klaipėdos, Kelmės rajonų vietovės. Rašytiniuose šaltiniuose Karšuva ypač dažnai minima Petro Dusburgiečio „Prūsų žemės kronikoje“, tad istorikai sako, kad kryžiuočių nuolat puldinėta „Karšuvos žemė“ XIII–XIV a. buvo didelė LDK sritis, lygi tuometinėms Aukštaitijai ir Rytų Žemaitijai.
Čia formavosi Žemaičių kalbos „dūnininkų“, arba varniškių-raseiniškių šnekta, čia grūdinosi žemaitiškas užsispyrimas ir pasipriešinimas grobikams, čia tvyrojo ir tvyro ta ypatingoji aura, kuri neduoda ramybės Karšuvos paslaptis tyrinėjantiems iki šių dienų.
Lietuvos valdovai ne kartą Žemaitiją atiduodavo ar dovanodavo Vokiečių ordinui. Tačiau dovaną ne taip lengva buvo pasiimti. XIII-XIV amžiuje Karšuvos žemę gynė keliasdešimt žemaičių pilių, kurių istoriją šiandienai liudija piliakalniai.
Netoli Skaudvilės, Tauragės rajone, prie Suvirkštos upelio Ivangėnų kaimo pakraštyje iki šių dienų arimų apgadinti, istorinę atmintį saugo du Karšuvos piliakalniai.
Šalia piliakalnių gimęs ir užaugęs Antanas Gedvilas sako: esu pilėnas (pilies arba piliai priklausančios teritorijos gyventojas, pilies gynėjas), tad ginu ir saugau tai, su kuo augau ir suaugau į vienį. Pasak istorijos faktus kruopščiai renkančio ir dėliojančio Karšuvos pilėno, būtinybė Ivangėnuose įrengti tvirtovę atsirado XII-XIII amžiuje, kada suaktyvėjo Lietuvos kunigaikščių žygiai į kaimynines teritorijas. Įrengiant gynybines pilis, išmaniai buvo naudojamasi savo krašto pažinimu: miškų, pelkių, kalvų, upių ir upelių visuma.
Pilies apsaugai nuo pietvakarių ir vakarų pusės buvo skirti du piliakalniai, kurie šiandien žinomi, aiškiai matomi, ir pasak Antano Gedvilo, nuo pagrindinės piliavietės yra nutolę per lanko šūvį.
– Gimęs ir užaugęs Karšuvos piliakalnio pašonėje, šią vietovę jaučiu ir matau visai kitaip, nei čia atvykstantys kraštotyrininkai, istorijos tyrinėtojai, tad rinkdamas ir studijuodamas istorijos faktus, užuominas, sudariau brėžinį, kuriame pabandžiau atkurti to meto gynybinės tvirtovės išsidėstymą.
Brėžinyje pavaizduotos pilies vieta yra spėjama, bet nekyla abejonių, jog ši teritorija buvo gerai įtvirtinta. Ivangėnų-Karšuvos piliakalnius juosia statūs Suvirkštos šlaitai, kurie buvo sutvirtinti gynybine siena. Yra išlikę stebėjimo bokštų pylimai. Gynybinės tvirtovės teritorija, manoma, buvo suskirstyta pagal paskirtį ir saugumo laipsnį. Šiek tiek šiauriau, kitoje upelio juosiančio išlikusius du piliakalnius pusėje, yra kalnas, turintis visus piliakalnio požymius. Jis į bendrą tvirtovės teritoriją nepateko, jo paskirtis nežinoma, bet tai galėjo būti piliakalnis, skirtas gyventojų apsigynimui nuo užpuolimų, kartu pridengiant šiaurinę Kunigaikščio piliavietės pusę. Iš pietų pusės gynybinę teritoriją juosė gilus vandens griovys be pavadinimo, keletas prūdų ir pelkė.
Kryžiuočių karo kelio aprašyme 1385 metais minima Karšuvos pilis leidžia daryti prielaidą, kad Ivangėnų-Karšuvos piliakalniai buvo senovinės Karšuvos žemės administracinis centras su jame gyvenusiu kunigaikščiu. Istorija liudija, jog tvirtovė sustiprinta, kai Kryžiuočių ordinas pastatė šv. Jurgio arba Georgenburgo pilį, o Livonijos ordinas – pilį Klaipėdoje su tikslu prisijungti tarp jų buvusią Karšuvą ir tokiu būdu sujungti abi ordinų užimtas žemes. Tad Ivangėnų-Karšuvos tvirtovė buvo svarbi XIII-XIV amžiaus Žemaitijos gynybinės sistemos dalis.
Žemaičiai, nebeapsikęsdami iš vienos pusės puldinėjanačių rusų, iš kitos – ordino, vienijosi. Vienydamiesi išsirinko karo vadą – didiką Algminą (Alminą). Kas gi tas Alminas?
Apie tai kalbėjomės su istorike Inga Baranauskiene, kuri yra parašiusi ir išleidusi istorinį romaną „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ bei kartu su savo vyru, viduramžių istoriku Tomu Baranausku ir dailininku Artūru Slapšiu, imaginacinių paveikslų autoriumi, parengusiu knygą „Viduramžių Lietuvos viešpačiai“. Pasak jos, eiliuotoji Livonijos kronika sako, jog Karšuvoje gyveno „sumanus didvyris“, vardu Alminas, kurį žemaičiai išsirinko savo vyresniuoju, ir kuris užsimojo atsikovoti Kuršą, kad įrodytų Mindaugui, jog kovojant prieš ordiną, galima laimėti daugiau, negu jam nuolaidžiaujant. Inga Baranauskienė Alminą įvardija kaip pergalingo Durbės mūšio vadą ir sumanų visos Žemaitijos, Prūsijos ir kitų Baltų genčių gynėją. Alminas – mūsų istorijos didvyris, sugebėjęs išsaugoti tikėjimą Lietuva ir kovojęs ne prieš karalių Mindaugą, bet kad Mindaugas pakeistų politiką.
Kuo Durbės mūšis svarbus žemaičiams?– klausėme istoriko Tomo Baranausko.
Karūnuotasis Lietuvos karalius Mindaugas tvarkė savo valstybę, kariavo rytuose ir pietuose, o žemaičiai kovojo su ordinu, kuris neįstengė pavergti jam Mindaugo už karūną dovanotų žemių. Livonijos ir kryžiuočių kariuomenės susijungė Klaipėdoje. Tačiau karo taktikos sąlygas diktavo žemaičiai. 4000 žemaičių karių netikėtai įsiveržė į neginamą Kuršą ir privertė ordino kariuomenę gelbėti jį. Žemaičių ir ordino kariuomenės susitiko prie Durbės. Vokiečiai su pagalbininkais susirėmė ne tik su žemaičiais, bet patyrė ir ordino kariuomenėje kariaujančių kuršių smūgį užnugaryje. Prie jų prisidėjo ordino kariaunoje kariaujantys estai, dalis prūsų. Ordino kariuomenė pakriko. Žemaičiai su kuršiais perskėlė ją į dvi dalis, vieną iš jų apsupo ir sutriuškino, o pakrikusią kitą dalį persekiojo apylinkėse ir miškuose.
Prieš 755 metus kuršių žemėje, prie Durbės ežero (Liepojos r., Latvija) žemaičiai ir iš ordino kariuomenės persimetę kuršiai su estais sumušė kryžiuočius. Mūšyje žuvo ordino kariuomenės vadai ir Švedijos kunigaikštis Karolis, apie 150 ordino riterių ir daugybė karių. Tai buvo didžiausias žemaičių ir lietuvių laimėjimas per XIII a.-XIV a. karus su vokiečių ordinu. Žemaičių pergalė prie Durbės sukrėtė visą Baltijos regioną. 1260 m. rudenį prasidėjo 14 metų trukęs Didysis prūsų sukilimas. Pergalė, be kurios nebūtų Žalgirio, – taip Durbės mūšį vertina istorikai. Ir tik šiais metais LR Seimas, atkreipdamas dėmesį į šio mūšio svarbą Lietuvai, Durbės mūšio dieną – liepos 13-ąją – įtraukė į atmintinų datų sąrašą.
Minint Durbės mūšį ir primenant jo svarbą, liepos 12 d. nuo Ivangėnų-Karšuvos piliakalnių į Durbę palydėti šeši raiteliai. Karšuvos žemėje Ožnugario kaime, Batakių seniūnijoje, Tauragės r. gyvenantis Žemaitijos žynys Kęstutis Juškys, išlydėdamas žygeivius, prašė palaimos ir sėkmės žygiui ir žirgeliams. Pilėnas Antanas Gedvilas žygeivius išlydėjo, įduodamas Karšuvos žemės, kurią žygeiviai buvo pasiruošę nunešti ir išbarstyti ant Durbės piliakalnio. Septynias dienas keliavo šeši raiteliai link Durbės, pakeliui aplankydami ir nakvodami ant Kalvalio, dar vadinamo Miegio kalnu, Plynijos, Apuolės piliakalnių, persikeldami per upelius, žemaitukų veislės žirgeliais jodami miškais, laukais, keliukais. Žemaičiai, kaip ir prieš 755 metus, nešė žinią, jog vienybėje, mylint savo kraštą, gerbiant jos istoriją ir ją kuriant, galima nugalėti daug stipresnį priešą. Istorija mini daugybę kartų, kai susitelkus reikėjo atlaikyti vokiečių, rusų, lenkų norą pavergti mūsų valią. Tačiau to padaryti dar niekam nepavyko – mes kalbame savo kalba, švenčiame savo krašto tradicines šventes, auginame žirgus žemaitukus ir, saugodami istoriją, ją kuriame ateinantiems. Liepos 18 d. Durbėje nekantriai laukėme pasirodančių žirgų žemaitukų ir žemaičių. Dangus negailestingai pylė lietų. Tačiau tai ne kliūtis atkakliems žemaičiams. Užjoję ant Durbės piliakalnio žygeiviai Durbės mūšio vado Almino garbei išbarstė septynias dienas neštą Karšuvos žemę.
– Naktigonėse prie laužų mes ilgai diskutuodavome apie šio žygio prasmę, Karšuvos žemės nešimo prasmę. Džiaugiamės, jog keliaujant tokį sunkų kelią, mums pavyko laimingai ją atnešti,– susirinkusiems sakė žygio vadas Vaidotas Digaitis. – Prieš daug šimtų metų mūsų Pabaltijys buvo jau beveik užkariautas. Liko tik kryžiuočiams dovanotoji Žemaitija. Tačiau atsirado karžygys Alminas, kuris mylėjo laisvę, žemę labiau už gyvenimą ir, nepaklusęs Lietuvos valdovo valiai, surinkęs 4000 karių, sumušė priešą. Alminai, mes atnešėme tavo Karšuvos žemės. Mes nedalyvavome kare, bet mes, šiandienos žmonės, šią žemę nešėme tavo garbei. Priimk ją, Alminai!
Pilėnas Antanas Gedvilas sako, jog liepos pirmojoje pusėje minime net tris glaudžiai tarpusavy susijusius įvykius: 6-ąją dieną – Mindaugo karūnaciją, 13-ąją – Durbės mūšį, o 15-ąją – Žalgirį. Kartu turėjome progą pamąstyti, kuris iš šių įvykių svarbiausias: Mindaugo karūnacija asocijuojasi su Lietuvos tapimu pilnaverte valstybe, bet negalime pamiršti, kad šio statuso kaina buvo Žemaičių ir daugelio kitų etninių Lietuvos žemių perdavimas vokiečių ordinui. Mindaugo sprendimui nepaklususių žemaičių pergalė Durbės mūšyje leido atkurti Lietuvos teritorinį vientisumą, bet kartu lėmė krikščioniškos karalystės statuso praradimą ir pasmerkė valstybę alinančiam karui, kuris truko dar 162 metus. Vis dėlto be šito karo nebūtų buvę ir pergalės Žalgirio mūšyje 1410 m., nebūtų buvę Žemaitijos Lietuvos sudėtyje, turbūt nebūtų buvę ir pačios Lietuvos – bent jau lietuviškos…
P.S. Šiandien tiek mokslininkams, tiek krašto tyrinėtojams kyla klausimas, kur buvo legendinis lig šiol neatrastas Pilėnų piliakalnis. Šis piliakalnis garsus tuo, kad gindamas Pilėnų pilį, 1336 m. žuvo Žemaitijos kunigaikštis Margiris (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino brolis) ir visa pilies įgula. Remiantis viduramžių kronikininku Vygandu Marburgiečiu, Pilėnų pilis stovėjo Trapėnų žemėje. Trapėnų žemė minima 1363 ir 1390 metais kryžiuočių žygių į Žemaitiją pranešimuose. Lietuvių rašytiniuose šaltiniuose Trapėnų žemė pirmą kartą paminėta 1575 metais, tuomet ten jau buvo Trepų dvaras ir palivarkas. Jei Pilėnų pilis stovėjo Trapėnų – Trepų žemėje, tai legendinės pilies piliakalnio reikėtų ieškoti kažkur netoli dabartinės Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo.
Viduramžių kronikose aprašyti Trepai yra už trijų kilometrų nuo Skaudvilės į šiaurės vakarus, o trys kilometrai nuo Skaudvilės į vakarus dunkso senoji Karšuvos žemės sostinė – Ivangėnų-Karšuvos piliakalniai. Dauguma istorikų sutaria, jog Pilėnai buvo Pietų Žemaitijoje – Karšuvos žemėje. Kaip sako pilėnas Antanas Gedvilas, jog visi mes turime savo pilėnus, tad, kol tiksli Pilėnų vieta nenustatyta, Pilėnų vieta gali būti Ivangėnų-Karšuvos piliakalniai.