BIČIULIS

Ona PETRAVIČIENĖ

Devyniasdešimt antruosius metus skaičiuojanti Zofija Jocytė, prieš porą dešimtmečių apsigyvenusi Kražių miestelyje, Dariaus ir Girėno gatvės septynioliktuoju numeriu pažymėtame name, seno pastato aplinką pavertė tikra gėlių karalyste. Darbšti senjora prisipažino, kad gėlės jai teikia ne tik malonumą, bet ir stimulą gyventi.

Zofija gimė Vaiguvos seniūnijos Gricaičių kaime. Ūkininkų šeimoje augusi mergaitė nuo mažumės mylėjo gėles. Kai kartą jos mama išvyko į Kelmę, Zoselė prisirinko netoliese augusių ožkabarzdžių ir prisodino į mamos darželį… Jai būdavo smagu ir įdomu žiūrėti, kaip mamos darželyje po žiemos kalasi pirmosios pavasarinės gėlės ir gėrėtis kiekvienu žiedu. Tiktai to laiko anksčiau vis trūkdavo. Reikėjo mokytis, padėti tėvams. Moteris su neslepiama baime užsimena ir apie sunkius pokario metus, kai į jų vienkiemį iš miško ateidavo Lietuvos partizanai. Valgio virimas ar drabužių skalbimas dešimčiai ar daugiau vyrų darbščiai lietuvaitei buvo niekis, palyginus su nuolatine baime ir rizika. Nors mergina, kaip ir kiti jos artimieji, gyveno nuolatinėje įtampoje, tačiau suprato, kad privalo padėti už laisvę kovojusiems vyrams. Zofija mano, kad religingą jų šeimą tuokart apsaugojo Aukščiausiasis…

Susikūrus kolūkiui, moteris daug metų dirbo sunkius darbus laukininkystės brigadoje, o šventadieniais su kartu gyvenusia sese skubėdavo į Vaiguvos parapijos bažnyčią. Gražų balsą turėjusios sesės daugybę metų giedojo vietos bažnyčios chore. Po sesers mirties Zofija su mama nebenorėjo gyventi atokiame užkampyje ir nusipirko seną namą Kražiuose. Su skaudama širdimi Gricaičiuose teko palikti pačios išpuoselėtą gėlyną, o į naują gyvenamąją vietą parsivežė tik mamos kambaryje augusį šparą. Po mamos mirties ši gėlė ir dabar veši šviesiausioje kambario vietoje ir Zofijai primena brangiausią žmogų…

Apsigyvenusi Kražiuose Z. Jocytė papildė parapijos chorą, o laisvalaikiu triūsė, keisdama savo namelio aplinką. Padedant kaimynams, išrovė senas obelis ir slyvas, o vietoje jų prisodino įvairiaspalvių tulpių, lelijų ir kitų gėlių. Per keletą metų jos sodyba tapo viena gražiausių ir tvarkingiausių miestelyje. Deja, garbaus amžiaus senjoros prižiūrimos gėlės ne tik džiugino vietinių akis, bet ir tapo ilgapirščių masalu. Zofijai ypač skaudu būdavo, kai jos išaugintas gėles įvairių švenčių proga skindavo mokinukai ir dovanodavo mokytojams. Trūkusi kantrybės, gėlių augintoja kartą paskambino vienai mokytojai ir pasakė, jog jos sveiki ir jauni auklėtiniai ją sveikina su vogtomis gėlėmis… Kartą Zofija už rankos nutvėrė ir vietos pijokėlį, kuris su šaknimis buvo prisirovęs per tris dešimtis tulpių. Kad bent kiek apsaugotų savo darželį nuo vietos ilgapirščių, iš menkos senatvės pensijos gėlių mylėtoja buvo priversta pirkti vielos tinklą ir aptverti sodybos teritoriją.

Nors senjora turi daug sveikatos problemų, tačiau kasdien, jos semiasi, draugaudama su gėlėmis. Kražiškei į dukras tinkanti jos kaimynė Danutė Mazrimienė juokaudama pastebėjo, kad atsikėlusi ryte ji senjorą jau randa darželyje ar šiemet pastatytame šiltnamyje, kur šalia daržovių vazone auga mylimiausia Zofijos gėlė – hortenzija.

Užmiršusi visas ligas ir amžių Zofija kasdien po keletą kartų aplanko savo užaugintas ir išpuoselėtas gėles, patikrina ar joms ko netrūksta, išravi išdygusias piktžoles. Zofijai tai tapo jos ilgo gyvenimo prasme ir meile.

1 Komentaras

  • laima parašė:

    labukas perziurejau jusu darzelio geles bet nezinau kokios yra geles ozkabarzdes ar galetumete atsiusti ta gele kaip jinai atrodo labai buciau dekinga aciu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA