BIČIULIS

Alvydas GEŠTAUTAS

Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė įvardijo du svarbiausius rugsėjo 10-ąją prasidėjusios sesijos darbus: dėl 2016-ųjų biudžeto, kurį Lietuvai, kaip eurozonos narei, pirmą kartą teks derinti su Europos Komisija, priėmimo bei sprendimo dėl naujo socialinio modelio. Pastarasis klausimas sujudino visą Lietuvą. Netgi supriešino ir padalino ją kaip prieš ketvirtį amžiaus, į „ladsbergininkus“ ir „brazauskininkus“. Tik dabar vieni, iš kurių ypač išsiskiria profsąjungos, atstovaujančios vos 8 proc. šalies dirbančiųjų, teigia, kad naujasis socialinis modelis Lietuvą tempia į trečiojo tūkstantmečio pradžios vergovę, kiti mano priešingai – tai žingsnis link moderniosios Europos. Netgi į dvi grupes skilo ir kolegos žurnalistai.

Pagrindiniu ginčų objektu tapo dar sovietmečio dvasia alsuojančio Darbo kodekso kardinalus keitimas. Taip, jis yra svarbiausias. Bet naujojo socialinio modelio projektą sudaro net 34 įstatymai, iš kurių 7 pagrindiniai. Ir socialiniame modelyje yra ne tik Darbo kodeksas, bet ir Socialinio draudimo, Pensijų indeksavimo, Užimtumo įstatymai, nedarbo draudimo išmokos ir t.t. Sutikime, privalu žiūrėti ne į vieną teisės „talmudą“, bet į visumą.

Verkšlenantys apie šiuolaikinę vergovę, matyt, patys šio modelio projekto neperskaitę (kažin, ar turės kantrybės jį perskaityti ir seimūnai) vadovaujasi tik atskirų „ekspertų“ vienpusiškomis nuotrupomis. Pavyzdžiui, akcentuojamas momentas, kad darbuotojas gali būti atleistas iš darbo prieš tris dienas pateikus jam pranešimą. Bet darbuotojų gynėjai sąmoningai ar nesąmoningai nepastebi kito momento, kad tokiu atveju darbdavys operatyviai atleidžiamam žmogui turės išmokėti šešių mėnesių darbo užmokesčio kompensaciją. Pagal dabartinę tvarką kai kuriais atvejais darbdavys samdinį apie jo atleidimą turi informuoti net prieš keturis mėnesius. Sunku įsivaizduoti, jog žmogus, sužinojęs, kad bus atleistas po keturių mėnesių, mąstys apie organizacijos, įmonės, bendrovės ateitį. Natūralu ir žmogiška – toks žmogus tik „stums“ paskutines dienas ir rūpinsis savo ateitimi, ieškos naujo darbo. Sakykite, ar verta „karšinti“ keturis mėnesius tokį samdinį? Gal tokios aistros kyla dėl to, kad minėtasis 8 proc. profsąjungos aktyvas dirba, valstybės tarnybos, švietimo, kultūros ir kituose sektoriuose, t. y. didžiausias „širšalynas“ kyla ne iš pridėtinės vertės gaunančiųjų, o iš jos gyvenančiųjų?

Daug aistrų sukėlė ir socialinio modelio teiginys, kad išeitinės kompensacijos sudarys tik vieno mėnesio algą. Dabar viršutinė tokios kompensacijos riba – šešių mėnesių vidutinis atlygis. Tiesa, jį gali gauti tik žmogus, išdirbęs vienoje įmonėje 20 metų. Gal šiuo atveju mokslininkai, kūrę naują socialinį modelį, tikrovei pažvelgė tiesiai į akis? Prisiminkime, 2008-2009 m. krizės piką. Tuomet darbo neteko 300 tūkst. žmonių. Išeitines kompensacijas tegavo vos 3 proc. Šiuo metu darbo vietą paliekančių žmonių net 99 proc. tai daro „savo noru“, t. y. negaudami išeitinių kompensacijų. Norisi tik sveikinti socialinio modelio rengėjus, jog šie pagaliau nulenkė galvą gyvenimo tikrovei, o ne sovietmečio laikų šūkiams. Kita vertus, pagal naująjį (o gal teisingiau būtų teigti – pirmąjį Lietuvos istorijoje) socialinį modelį, darbo netekusieji, gaus valstybės finansinę paramą ne šešis, o devynis mėnesius ir ji didės iki 75 proc. gauto atlyginimo.

Neaišku, kodėl samdinių gynėjams nepatinka ir lankstesnis darbo grafikas. Tai nūdienos tikrovė. Laukiame užsienio investuotojų. Bet ar jie veršis pas mus, jei ES iš 27 jos narių mes esame pagal darbo santykių lankstumą vos 21-oje vietoje, o iš 183 įvertintų pasaulio valstybių tik 143-iojoje.

Mes, žurnalistai, apie tai kalbėti turime ir moralinę teisę, nes dirbame ir poilsio, ir valstybinių švenčių dienomis, nes tuomet politiką ir ekonomiką pakeičia kultūra, susitikimai su iškiliais veikėjais. O minėtiems 8 proc. dirbančiųjų atstovaujantys profsąjungiečiai nepatenkinti, kad gal kam nors teks dirbti ir šventadieniais. Ar iki šiol to nebuvo? Juk švenčių dienomis dirba budinčios tarnybos, prekybininkai, keleivių ir krovinių vežėjai, maisto pramonės įmonės, kultūrininkai, mokytojai ir t.t.

Apskritai, dabar galiojantis Darbo kodeksas yra pritaikytas sovietmečiu dominavusioms stambioms įmonėms. Dabar Lietuvoje du trečdalius BVP kuria smulkus ir vidutinis verslas, kuris yra labai priklausomas nuo operatyvių užsakymų. Tai nėra suderinama nei su darbo, nei su poilsio dienomis. Pats buvau liudininku Norvegijoje, kai gyvenau pas verslininką, aptarnaujantį kruizinius laivus. Buvo sekmadienio rytas. Norvegas planavo pailsėti. Bet po kelių valandų atskriejo pranešimas, kad reikia prekėmis aprūpinti laivą. Jis ir pastarojo samdiniai kibo į darbą ir niekas nepriekaištavo, kad krikščionims skirtą šventą dieną reikėjo paplušėti. Nieko nepadarysi. Tokia gyvenimo tikrovė. Lietuvos ekonomika – atvira. Vadinasi, jai pritaikyti turi būti darbo santykiai.

Yra nepatenkintų, kad nebebus ilginamos atostogos už darbą vienoje darbovietėje. Bet gyvenimas dinamiškas. Užmarštin nueina laikai, kai žmonės galėjo triūsti vienoje darbovietėje nuo darbinės veiklos pradžios iki pabaigos. Norime daugiau uždirbti, tobulėti, daryti karjerą. Deja, vienoje vietoje to siekti pavyksta tik vienetams. Vadinasi, atostogų ilginimas už ištikimybę darbdaviui tapo neaktualus.

Kažkodėl teigiančiųjų, jog socialinio modelio projektas mus tempia atgal į vergovę, nemato vieno svarbaus dalyko. Pagal šį projektą darbdavys minimalią algą galės mokėti tik už nekvalifikuotą darbą. Ar blogai, kad ši nuostata skatins mus tobulėti? Kai kas ir mūsų rajone šaipydavosi iš lektorių, kurie tikindavo, kad nūdienos iššūkis – mokytis visą gyvenimą. Jei ši nuostata dėl minimalios algos taps kūnu, dažnas susimąstys, ar tobulėjimas motyvuos vaikus jau mokyklos suole galvoti apie gyvenimo perspektyvą. Tuo suinteresuoti ir darbdaviai. Statistikos departamento duomenimis net 69 proc. Lietuvos įmonių trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Kvalifikuoti darbuotojai firmai garantuoja didesnį pelną, o ši samdiniams – didesnę algą.

Šios publikacijos pradžioje rašėme, jog socialinio modelio projektas apima ne tik Darbo kodeksą, bet ir kitas sferas. Pavyzdžiui, šiandien turime tris neįgalumo grupes ir skirtumai tarp jų finansine prasme yra didžiuliai. Socialiniame modelyje siūloma priimti naują įstatymą, kuriame neįgalumo lygis būtų diferencijuojamas kas 5 proc. Be to, daug dėmesio bus skiriama ir negalią turinčių žmonių infrastruktūrai. Socialinio modelio teigiamybes pajus ir pensininkai. Iki šiol pensijos paprastai buvo didinamos artėjant rinkimams. Mokslininkai ir ekspertai, rengę minėtą modelį, siūlo, kad pensijų didinimas nepriklausytų nuo politikų valios. Pagal juos, pensijos turi būti indeksuojamos paisant darbo užmokesčio augimo, infliacijos tempų.

Galiausia ir Konstitucija „nuodėminga“, kurią priėmė Lietuvos žmonės referendume. Bet ji ne kartą buvo taisyta. Nėra abejonių, teks tobulinti ir šį socialinį modelį. Tačiau akivaizdu, kad jis duos solidžią pridėtinę vertę, garantuos žmonių saugumą darbo rinkoje, bus socialiai teisingesnis, nes darbdaviai privalės paisyti samdinių išprusimo, bus daugiau socialinių garantijų, darbo santykiai taps liberalesni, atsiras tikimybė sulaukti daugiau investicijų, nes mūsų likimo sesės Latvija, o ypač Estija, liberalizavusios darbo santykius, įvairių reitingų suvestinėse yra atsidūrusios nuo 80 iki 100 ir daugiau vietų aukščiau už mus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA