BIČIULIS

Ona PETRAVIČIENĖ

Jei nori sužinoti, kokiais rūpesčiais gyvena kaimo žmonės, pakanka praverti vietos bendruomenių duris ir iš čia užsukančių vietinių išgirsti jų kasdieninio gyvenimo nuotrupas.

…Kai atvykusi į Gailius panorau susitikti su vietos bendruomenės pirmininke, seniūnaite ir ūkininke Vilma Ivoškiene, užsukau į šios veiklios moters darbovietę – buvusią mokyklą. Po mokyklos uždarymo, siekiant apsaugoti pastatą nuo ilgapirščių, Vilma už pusę etato čia buvo įdarbinta sarge. Bet spėjusi iškelti koją iš automobilio, dėmesį atkreipiau ne tik į tvarkingai prižiūrimą, gėlėmis pasipuošusį pastatą, bet ir į tai, kad takelis buvo nubarstytas eglės šakelėmis, o šalia jų degė žvakutės. Tik pravėrusi Vilmai skirto kambarėlio duris sužinojau, kad buvusios mokyklos patalpose įrengta šarvojimo patalpa, kurioje artimieji tą dieną buvo pašarvoję vietos gyventoją. Į šermenis atėjusi vietos gyventoja Irena Kavaliauskienė dėkojo vos prieš porą metų Gailiuose susibūrusios kaimo bendruomenės pirmininkei V. Ivoškienei, kuri negailėdama savo jėgų ir laiko parašė projektą, už kurio pinigus erdviose buvusios mokyklos patalpose buvo įrengtos šarvojimo patalpos.

– Mes girdime, kiek už tokių patalpų nuomą ima verslininkai, o mūsų bendruomenės nariams tereikia užsimokėti už elektrą. Tai labai reikalingos patalpos, kuriomis spėjo pasinaudoti ne vienas nelaimės prislėgtas kaimynas,– teigė Irena.

Kai garbaus amžiaus pašnekovės paklausiau apie gyvenimą Gailiuose, I. Kavaliauskienė patikslino, kad viename iš šio kaimo „alytnamių“ ji su vyru apsigyveno prieš du dešimtmečius. Buvusiems ilgamečiams Kelmės melioracijos statybos valdybos darbuotojams pabodo gyventi miesto daugiabutyje ir, pardavę butą, atsikėlė gyventi į Gailius.

– Ir tuomet jau nebebuvo ūkio. Žmonės dirbo žemę, augino gyvulius ar stengėsi kitaip išgyventi. Tačiau prie mokyklos kiekvieną dieną virė gyvenimas. Dabar kaimas yra apmiręs, o uždarius mokyklą čia taip tuščia,– su nostalgija kalbėjo Irena.

Jos žodžiams pritarė ir V. Ivoškienė. Vilma sakė, kad erdviose patalpose be šarvojimo salės ir jai skirto kambario dar yra ir biblioteka. Tačiau bibliotekininkė Asta Giedraitienė čia dirba retai: pirmadieniais visą dieną, o penktadieniais – tik po pietų.

– Kartais vietiniams labai prireikia bibliotekoje esančio interneto ar kopijavimo aparato, tačiau ši įstaiga būna užrakinta. Ir aš šioje situacijoje negaliu pagelbėti vietos gyventojams, nes bendruomenė kompiuterio taip pat neturi,– sakė Vilma.

Kalbėdamos apie šio pastato ateitį, abi moterys sutartinai sakė, kad nelikus šildymo nenaudojamas statinys su kiekviena diena vis daugiau nyksta. Jau dabar dėl drėgmės daug kur reikia keisti tapetus, o remontui seniūnija pinigų neturi. Vilma džiaugiasi, kad Liolių seniūnas V. Mikalauskas bent šio pastato aplinkos priežiūrai skiria pašalpų gavėjus, kurie nupjauna žolę ir gėlių pasodina. Tačiau bendruomenės pirmininkė jau kuria planus, kaip parašius projektą būtų galima suremontuoti ir buvusią mokyklos valgyklą.

– Gal, sukūrus darbo vietą, čia būtų galima kepti bandeles ar spausti sūrius – juk dabar pieną už dyką perdirbėjams parduodame,– garsiai mintis dėliojo veikli moteris.

Paklausta, kaip gyvena kiti Gailių kaimo žmonės, V. Ivoškienė sakė, kad turinčius valdišką darbą galima suskaičiuoti ant pirštų. Iš Gailių į Liolius važinėjasi trys mokytojos. Yra daug pensininkų, neįgalių žmonių. Nemažai šio kaimo gyventojų laiko gyvulius, todėl aplinkui nerasi nė vieno žemės gabalėlio, apžėlusio piktžolėmis. Tik išgyventi iš parduodamo pieno yra nepaprastai sunku. Aštuoniolika karvių turinti Vilma iš supirkėjų už pieną gauna po 14 eurocentų, o pas bendruomenės pirmininkę užsukusi daugiabučio gyventoja Dalia Kazlauskienė prisipažino gaunanti dar mažiau – vos po 12,5 eurocento, nes laiko vieną karvutę. Nieko nuostabaus, kad, ieškodami geresnio gyvenimo ir nuolatinio uždarbio, kaimo gyventojai vyksta į kitas šalis. Vilma teigė, kad gyvenvietėje yra apie porą dešimčių tuščių namų ar butų. Ir pirmininkės dukra su augintine paliko gimtinę, darbuojasi Londone. Netikėtai gyvenimas apsivertė ir penkerius metus teisę studijavusiam V. Ivoškienės sūnui Dainiui. Kadangi šios specialybės darbuotojų Lietuvoje yra perteklius, už mažą atlyginimą Kaune dirbęs jaunas vyras paliko darbą didmiestyje ir dabar kartu su tėčiu pluša ūkyje, kur nekainuoja nei butas, nei maistas. Kalbėdama apie Gailių jaunimą, seniūnaitė Vilma pastebėjo, kad paskutiniu metu kaimui ramybės neduoda keli vietos chuliganai. Naktį iš rugsėjo septynioliktosios, ketvirtadienio, į penktadienį po vidurnakčio jauni žmonės išdaužė vienos negyvenamos sodybos langus, išlaužė duris, apsuko ir apgadino visus kaimo kelio ženklus. Anksčiau neklaužados yra išdaužę ir buvusios mokyklos duris, todėl Vilma galvoja, kad šio pastato saugojimui labai praverstų stebėjimo kamera.

– Mūsų kaime gyvena darbštūs ir gabūs jauni žmonės, bet yra ir tokių, kurie net buvusios mokyklos nesugebėjo baigti. Dabar, sulaukę pilnametystės, jie papildė bedarbių gretas, o retsykiais sutrikdo ir ramų kaimo gyvenimą,– sakė V. Ivoškienė.

Kalbėdama apie Gailių kaimo ateitį bendruomenės pirmininkė teigė: jei Lietuvos valdžia neparems vaikus auginančių tvarkingų jaunų šeimų, rajono pakraštyje esančios gyvenvietės, kaip ir daugumos kitų kaimų, laukia liūdnas likimas. Vilmai graudu, kad kasmet vis daugiau pastatų lieka be šeimininkų, o kaimo darbštuoliai duonos ieško toli nuo savo artimųjų…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA