BIČIULIS

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Kelionė po Rumuniją privertė naujai pamąstyti ir apie išėjimą į Anapus, apie pačią mirtį. Ir ne vien todėl, kad ši šalis, kaip ir daugelis mano aplankytųjų, mirusiems duoda amžiną atilsį, nedaro iš kapinių kolektyvinių sodų, kas pas mus tapo mada. Rumunijoje aplankėme kapinaites, kuriose į mirtį žvelgiama su šypsena ir labai filosofiškai, kurios atlieka netgi didaktinį vaidmenį.

Į mirtį – filosofiškai

Tokias iki šiol niekur neregėtas kapinaites aplankėme Maramurešo regione, maždaug Tytuvėnų didumo Sapantos miestelyje. Šiandien šios kapinaitės yra tapusios turistų traukos centru, įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą, nes, nors kapinaitės dar gana jaunos, jų filosofija siekia labai seną dakų kultūros pasaulėžiūrą: siela yra nemari, o sustingęs kūnas – tai it atlikęs, susidėvėjęs rūbas, kurio išmesti nei gaila, nei graudu. Siela keliauja į kitą, daug gražesnį ir geresnį gyvenimą, visa, kas buvo negera, palikusi šioje žemėje sudėvėtame rūbe. Taigi, mirtis yra tik formalus įvykis, kurį būtina kažkaip įvertinti, tarsi juridiškai įteisinti: kad žmogus šioje žemėje buvo, kad jis kažką gero (ar nelabai gero) čia būdamas nuveikė, dėl kokių priežasčių jis iš tos žemės išėjo…

Nemarumas pagal Joną Petrašą

Linksmųjų Sapantos kapinaičių pradžia – 1935-ieji, kuomet šiame miestelyje gyvenęs tautodailininkas Stanas Jonas Petrašas išdrožė pirmąjį antkapio kryžių ir jame įrašė pirmąją epitafiją. Šis kryžius buvo skirtas tautodailininko žmonai, per anksti palikusiai šį pasaulį. Kadangi Stanas Jonas Petrašas buvo dar ir kaimo poetas, gebėjęs bet kokį, kad ir patį skaudžiausią įvykį, apdainuoti su humoru, tai šios savo savybės neatsikratė net žvelgdamas į mirtį.

Iš pradžių, sako, Sapantos žmonės sujudo, sukruto – kur tai matyta mirusiojo nuodėmes antkapiniame kryžiuje iškalti ir dar aprašyti… Ypač tai nepatiko vietos šventikui, jis net savo vadovybę Bukarešte ant kojų sukėlė. Bet tautodailininkas nebuvo linkęs pasiduoti ir jis taip žmonėms aiškinęs: juk mes gyvename labai mažame miestelyje ir visi viską apie vienas kitą žinome. Žinome, kas per dažnai stiklelį kiloja, kas pas svetimas moteriškes vaikšto, kas prieš svetimą turtą nesusilaiko… Žinome ir už akių apkalbame, aptarinėjame. Tai argi dora? Be to, sakė Stanas Jonas Petrašas, tokie paminkliniai kryžiai tik pasitarnaus žmonių dorovingumui, sąžiningumui, nes kiekvienas, dar gyvas būdamas, susimąstys, o kaip atrodys jo paminklinis kryžius, kas jame bus pavaizduota?                 Nenorėdamas atrodyti prastai, žmogus tiesiog privalės stengtis gyventi doriau. O per tai ir įrašai jo kryžiuje bus gražesni, ir prie dangaus vartų daugiau nuopelnų nusineš.    Taigi, šitai visapusiškai visiems išeisią tik į naudą.

Ir žmonės tokiai tautodailininko filosofijai pritarė. Septintojo dešimtmečio pradžioje Sapantos kapinaitėse jau buvo per 800 spalvotų skirtingų ąžuolinių kryžių. Sako, gan dažnai pasitaikydavo, kad žmonės, dar būdami gyvi, ateidavo pas meistrą ir išsakydavo savo pageidavimus, kaip jie norėtų atrodyti kryžiuje. Bet šis jiems atsakydavęs: nieko negaliu pažadėti, nes nežinau, kokių velnių tu gyvenime dar prikrėsi arba priešingai – gal šventuoju tapsi…

Atsirado pasekėjų

Netrukus Stanas Jonas Petrašas sulaukė pasekėjų, mokinių, kurie perėmė jo filosofiją ir darbų stilių. Mirus mokytojui, jo mokiniai padarė jam tokio pat stiliaus kryžių ir iškalė epitafiją: „Nuo pat mažumės/ Aš buvau žinomas kaip Stanas Ioanas Petrašas./ Paklausykite manęs, draugai,/ Ką aš jums papasakosiu nemeluodamas:/ Visą savo gyvenimą/ Stengiausi niekam nepakenkti/ Ir pagelbėdavau, kiek sugebėdavau,/ Visiems, kas tik paprašydavo./ Ak, vargšas pasaulis,/ Nes taip sunku buvo gyventi jame…“

Tiesa, kapinaitėse matėme keletą mums įprastų paminklėlių. Bet jų buvo tiek mažai ir jie taip skurdžiai šalia tų spalvotųjų atrodė, kad rodėsi, jog mirusiesiems dėl tokio jų artimųjų apsisprendimo turėtų būti labai nejauku.

Ir meno, ir literatūros kūriniai

Linksmosios Sapantos kapinaitės kartu yra ir literatūriniai kūriniai, savotiška jų saugykla. Epitafijos yra tarsi novelės, atskleidžiančios gyvenimą ir velionio suklupimus jame. Štai arklininkui Jonui skirtame kryžiuje užrašas skelbia: „Ką aš labiausiai mylėjau,/ Tai sėdėti bare/ Arčiau kieno nors žmonelės“. Avarijoje žuvusio Ištvano kryžius prisipažįsta: „Buvau didelis girtuoklis/ Ir visiems kaimynams labai įkyrėdavau,/ Kol nebuvau partrenktas mašinos/ Viso kaimo džiaugsmui.“ Prieš trejetą dešimtmečių mirusiam Stanui tokios eilės iškaltos: „Degtinė – tai gryni nuodai,/ Kuri dovanoja tik ašaras ir kančias./ Ir man ji pakišo koją, atnešdama mirtį./ Kam degtinė patinka, tam nutiks tas pats./ Aš ją gerdamas ir numiriau su taurele rankoje.“

Beveik visos epitafijos parašytos pirmuoju asmeniu, tarsi velionis pats visiems prisipažintų savo nuodėmes ir stengtųsi apsaugoti nuo jų gyvuosius. Nors yra ir tokių: „Čia palaidota mano mylima uošvė./ Jei ji būtų gyvenusi dar bent tris dienas,/ Čia gulėčiau aš./ Labai prašau tavęs, praeivi,/ Netyčia jos nepažadink./ Kitaip ji sugrįš namo ir vėl pradės mane griaužti.“

Skaitydami kryžių paveikslėlius, mes praktiškai sužinome viską apie mirusįjį: kas jis buvo gyvenime, kaip savo gyvenimą baigė. Mokytoja žuvo avarijoje… Mušeika dailidė palindo po traukinio ratais… Namų šeimininkė ne tik blynus kepė, bet ir su svetimais vyrais šėliojo… Bet blogiausiu žmogumi, panašu, yra laikoma davatka, su didžiausiais rožančiais, ant kelių parkritusi, bet liežuvis keliskart aplink kryžių apsivijęs. Ne, čia tikrai negalioja mums įprasta taisyklė, jog apie mirusįjį – gerai, arba – nieko.

Koncertai mirusiems

Sužinome, kad šiose kapinaitėse vyksta netgi folkloro festivaliai, kuriuose grojama, dainuojama, šokama visą naktį. Tokie jie vyksta vasaros pabaigoje ir, deja, mums patiems to pamatyti neteko. Sako, tai nėra vien pagoniškojo tikėjimo tąsa, kai buvo tikima, kad velionis jau įžengė į naują, šviesų ir laimingą amžinąjį gyvenimą. Juk ir dabartinis mūsų tikėjimas moko, kad po mirties, jei dorai gyvensime, mūsų lauks dangaus karalystė.

Skelbimų lentose – žinios apie mirtį

Mums neįprastos buvo ir skelbimų lentos apie žmonių mirtis, apie mirties sukakčių minėjimus. Tokios lentos Rumunijoje yra įrengtos ne tik prie bažnyčių, bet ir kitose viešose vietose. Skelbimai yra gan spalvingi, kartais viename skelbime yra net po keletą mirusiojo nuotraukų. Iš nuotraukų žvelgią žmonės linksmi, besišypsantys. Tokių nuotraukų esmė – kad apie netektį ar apie minimas sukaktis sužinotų kuo platesnis ratas jį pažinojusiųjų. Juk velionio artimieji kartais nė negali žinoti visų, su kuriais velionis bendravo, kuriuos mylėjo. Kaimynai kartais irgi pakeičia gyvenamąsias vietas, tad kaip jiems pranešti? Tokie skelbimai anaiptol nereiškia, kad į laidotuves ar paminėjimus susirinks armija velionio draugų. Tai tik siunčiama žinia, kad už šį žmogų reikia pasimelsti, o jei turi galimybę, tai gali padaryti su visais kartu bažnyčioje nurodytu metu.

Dėl pačios kapinių priežiūros rumunai irgi nesikrausto iš proto: pastatę paminklą, atminimo kryžių, jie mirusiajam duoda ramybę ir ant kapo želianti žolė kapo nepriežiūra nelaikoma.­

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA