BIČIULIS

Metai su euru

2016-01-08

Alvydas GEŠTAUTAS

Prabėgo metai, kai atsisveikinome su dar vienu suvereniteto simboliu – sava valiuta – litu. Mūsų kišenėse šlama ar barška eurai. Su baime ES valiutą sutiko tautiečiai, nes žinojo kaip pasikeitė šalių, kurios su euru gyvena nuo 2002 metų, gyvenimo lygis. Tiek vokiečiai, tiek austrai, tiek italai, tiek prancūzai jau po metų kitų sakė: kiek prekės kainavo anksčiau nacionaline valiuta, tiek dabar kainuoja eurais.

Dauguma politikų bei ekonomistų bent jau oficialiai euro įvedimą vadina Lietuvos sėkmės istorija. Statistikos duomenimis, euras tik truputį sumažino defliaciją, kuri, esą, pernai siekė apie 0,7 proc., nors žmonėms atrodo, tiksliau jie akivaizdžiai mato, kad kainos augo. Kiti netgi kategoriškai teigia, kad kai kurių prekių užpernykštės kainos litais pernai prilygo eurais. Su tuo susidūriau ir pats dar pernykštę liepą. Paprastai vidurvasarį šviežių bulvių kilogramas Kelmės centre esančiame turgelyje kainavo 60-80 lietuviškų centų. Pernai toks pat bulvių kiekis kainavo 70 eurocentų. O šiemet kai kas bus pabrangę trigubai. Pavyzdžiui, iki praėjusių metų Palangoje „pagalvės“ mokestis buvo vienas litas. Pernai irgi viskas normalu – 30 eurocentų. O šiemet jau už vieną naktį teks mokėti eurą. Taigi, normali lietuviška keturių asmenų šeima už savaitės poilsį pajūryje į Palangos biudžetą turės sumokėti net 28 eurus. Žinoma, už gyvenimą viešbutyje ar privačiame name teks mokėti atskirai.

Žmonės jaučia ypač ryškų pabrangimą paslaugų sistemoje. Bet valdžia pesimistams atkerta: bendra europinė valiuta padidino Lietuvos finansinį patikimumą, atpigino valstybės skolinimąsi. Augo ir užsienio investicijų srautas. Tačiau ar paprastam žmogui makroekonominiai dalykai labai svarbūs? Jam pirmiausia rūpi išlaikyti būstą ir apsirūpinti būtiniausiomis prekėmis.

Statistika – slidus dalykas. Pavyzdžiui, prireikė sužinoti, kiek rajone yra įmonių, bendrovių. Paprašiau duomenų iš trijų patikimų šaltinių. Pasirodo, jie tik tariamai patikimi, nes kiekvienas atsiuntė skirtingus skaičius. Kažkur skaičiau, kad bendrą kainų lygį „muša“ atpigusi elektronika, televizoriai, baldai, buities technika. Vieni su tuo sutinka, kiti – prieštarauja. Na, sutikime, tegul atpigo. Bet mes baldų, televizorių, buities technikos nekeičiame kai kada ne kelerius, o keliolika metų. Tuo tarpu mėsą, pieno produktus, duonos, pyrago gaminius, vaisius, daržoves, skalbimo priemones perkame kiekvieną savaitę. Kaip kad ir nuolat naudojamės kirpėjų, batsiuvių bei kitomis paslaugomis. O šių kasdieniškų reikmių kainos kaip ant mielių kyla.

Valdžia sako, kad dabar tautai patogu, nereikia svečiame krašte keisti pinigų. Deja… Nuvažiuoji keliolika kilometrų už Lazdijų ar Kalvarijos, ir esi priverstas keisti eurus į zlotus. O kelionės į šią kaimyninę šalį populiarios. Kai kurios kasdieninio būtinumo prekės Lenkijoje kainuoja dvigubai ar net trigubai pigiau. Viena kelmiškių šeima pasakojo, kad Augustave nusipirko prekių maždaug už 170 eurų. Žmonės paskaičiavo, kad Kelmėje už tas pačias prekes būtų pakloję apie 300 eurų.

Ir dar dėl pinigų keitimo. Nemažai mūsų žmonių vyksta dirbti, turistauti į Daniją, Švediją, Angliją (jos taip pat ES narės), Norvegiją. Deja, ten nuvykęs, euru nepamosuosi. Reikės vietinių kronų ar svarų. Žinoma, ir už pinigų keitimą mokėsi.

Laimė, kad dabar pigi nafta, dujos, atpigo kai kurios žaliavos. Priešingu atveju daug ką pirktume ar už paslaugas mokėtume dar brangiau. Kodėl taip atsitiko su kai kuriomis kainomis po euro įvedimo? Galbūt dėl to, kad euras neturi savo istorijos, tradicijų, o svarbiausia – yra ne ekonominis, bet politinis projektas, siekiantis Europos centralizavimo ir netgi unitarizavimo.

Vyresniosios kartos žmonės plika akimi gali pastebėti, jog Briuselis perėmė jau daug ką iš sovietinės Maskvos laikų. O lietuviško charakterio bruožas – kristi galva į priekį šeimininkui. Ir nesvarbu, kur jis – Rytuose ar Vakaruose.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA