Nuo kaimo dirvonų – iki bažnyčios vargonų. Žalpiuose tęsiama graži tradicija – pagerbiami garsūs kraštiečiai
Bronislavas KLIMAŠAUSKAS
Žalpiai – vienas iš tų rajono bažnytkaimių, kuris jau neturi kultūros namų, mokyklos, pašto. Bet turi gražią tradiciją – reguliariai pagerbti garsių kraštiečių atminimą. Vienas tokių – netoli Žalpių, Dvariškių kaime gimęs ir Žalpiuose palaidotas žinomas vargonų ir kanklių meistras, pirmojo lietuviško sklandytuvo konstruktorius Jonas Garalevičius (1871-1943), kurio gimimo 145-osios metinės praėjusį ketvirtadienį iškilmingai paminėtos Žalpių krašto muziejuje surengtoje popietėje.
Skambant Pakražančio kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos atliekamoms melodijoms ir dainoms, šio centro darbuotoja Gintarė Kazlauskaitė priminė J. Garalevičiaus biografiją, užsimezgė nuoširdus pokalbis apie šio gabaus žmogaus nuopelnus Lietuvai. J. Garalevičius prieš Pirmąjį pasaulinį karą savo dirbtuvėje Kaune pagamino arba restauravo 100 vargonų Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos bažnyčioms, kartu su J. Astrausku pagamino apie 2 tūkstančius kanklių ir citrų, parašė tris skambinimo jomis vadovėlius, drauge su A. Kulvinskiu 1911 m. sukonstravo pirmąjį lietuvišką sklandytuvą. Popietėje buvo pabrėžtas garsaus žalpiškio atkaklumas siekiant užsibrėžto tikslo, jo meilė tėviškei, pažymėta, kad sovietiniais metais nelengvai skynėsi kelią jo pripažinimas -pavyzdžiui, 1966 m. išleistas „Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ I tomas J. Garalevičiaus dar visai nemini. Dvariškiuose gimusi J. Garalevičiaus sesers Petronėles anūkė, Kelmėje gyvenanti mokytoja Michalina Ralytė-Klimašauskienė priminė, kad J. Garalevičius turėjo tris seseris, kad jos močiutė išaugino 8 vaikus, kuriems dėdė Jonas padėjo įsigyti žemių, siekti mokslų, o Žalpių parapijos bažnyčiai padovanojo altorių. Pats J. Garalevičius nepaliko palikuonių, o labiausiai gaila, kad per karo ir pokario neramumus kažkur žuvo visi jo archyvai. Sesers anūkė nuoširdžiai padėkojo Žalpių kaimo bendruomenei, jos pirmininkei Alinai Žalandauskienei, Pakražančio kultūros darbuotojams už jautriai saugomą močiutės brolio atminimą, už jo pagerbimo šventę.
– Žalpiai man yra tikroji, nesuvaidinta ir nepagražinta Lietuva su nuoširdžiais kaimo žmonėmis, kurie ir nuošaliame rajono kampelyje moka gerbti savo istoriją, tikrąsias vertybes,– sakė gėlių krepšelį prie J. Garalevičiaus pasistatytos savo ir motinos amžinojo poilsio vietos – koplyčios atvežusi Seimo narė Alma Monkauskaitė, o rajono savivaldybės mero pavaduotojas Izidorius Šimkus, tarsi pratęsdamas parlamentarės mintis, pažymėjo, kad daugelio lietuvių šaknys yra kaime ir apgailestavo, jog apie tai, apie panašius renginius ir iš kaimo kilusius garsius žmones stinga televizijos laidų, kurios gal būtų geriau negu „24 valandos“…
Pabaigoje kaimo bendruomenė visus pavaišino kugeliu, „skruzdėlynu“ ir lauko žolelių arbata.