Kovo 11-osios aktas: valdžiai ar ir tautai?
Alvydas GEŠTAUTAS
Kas mums, Lietuvos žmonėms, yra Kovo 11-osios aktas, kurį pasirašė ir tuometinės Kelmės 2-osios vidurinės mokyklos vokiečių kalbos mokytojas Antanas Račas, Kelmės ir Kražių vidurinių mokyklų auklėtiniai Jurgis Jurgelis ir Eimantas Grakauskas, mūsų rajone gimęs Egidijus Jarašiūnas? Atsakymas vienas – tai 20-ies drąsuolių pasiryžimas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Nuo 1990 m. kovo 11-osios prabėgo 26-eri. Vadinasi, šių laikų Lietuva jau gyvuoja ketverius metus ilgiau nei tarpukario laikų valstybė. Mūsų tauta nuo karaliaus Mindaugo laikų neturėjo tokio tvirto saugumo užnugario, nei tokių galimybių, kaip šiandien ekonomikai stiprėti. Bet burnojančių šių laikų Lietuvos valstybę yra. Kodėl? Kovo 11-osios Lietuva savo žingsnius į valstybės atkūrimą pradėjo tuoj po pirmosios sovietų okupacijos. Nesusitaikė ne tik su vyžotais pavergėjais iš Rytų, bet ir Vakarų okupantais. Lemiamas mūšis mūšis už Lietuvos išlaisvinimą prasidėjo 1988-ųjų vasarą, kai susikūrė Sąjūdis, savo gretose sutelkęs iškiliausius protus, ir baigėsi 1991 m. po nesėkmingo „stalininių liekanų“ bandymo grąžinti Sovietiją į niūrius diktatūros laikus. Tarp šių datų ir iškyla Kovo 11-oji, kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, o tuo pačiu ir sovietų imperijos byrėjimo pradžią. Mes, lietuviai ir kitų tautų žmonės, gyvenantys Lietuvos žemėje, galime didžiuotis: mūsų kraštas buvo vienas pirmųjų, pasiryžęs nutraukti sovietinio totalitarizmo pančius.
Bet ar pavyko iš modernaus audeklo išausti darnų civilizuotai nuomonėmis besikeičiantį dabartinės Lietuvos audeklą? Būkim atviri: dėl tokios valstybės turime daugiau klaustukų, daugtaškių nei taškų ar šauktukų. Kai Lietuva įžengė į antrąjį atkurtos valstybės amžiaus ketvirtį, atrodo, išmušė mūsų valstybei, kaip ir tokio pat amžiaus žmogui, žydėjimo valanda. Bet kai studijuoji schemas, diagramas, skaitai naujausios Lietuvos istorijos tyrinėtojų darbus, įsitikini – Lietuva šiandien nežydi. Kodėl? Atsakymų aibė. Vienas jų – per ilgai Seime, rajono taryboje užsibuvę vieni ir tie patys veikėjai, eiklų Sąjūdžio žirgą pavertę nuvarytu kaimo kuinu, nebepatempiančiu valstybės, rajono vežimo. Dar liūdniau, kad mikliai valstybės, mūsų krašto strateginiuose postuose atsidūrė žmonės, sovietmečiu sėdėję kolaborantų postuose, akimirksniu prisitaikę prie naujo gyvenimo taisyklių. Šie žmonės gerai jaučiasi, gyvendami pagal sovietmečio bosų principus: pirmiausia pasirūpink partija, o pastaroji pasirūpins tavimi. Pasižiūrėkite į valstybės, savivaldybių aparatą – beveik visose kėdėse sėdi „savi“. Pas mus viską sprendžia politikai, įvairaus rango valdininkai. Toli gražu tai ne šviesiausios Lietuvos ar rajono galvos. Kai kas sako: Lietuvoje yra protų stygius. Nesutikčiau. Visi protai toli gražu neemigravo. Intelektualai – tuo labiau, nes jiems tautos likimas yra svarbiau už storesnę piniginę. Bėda, kad mes šviesiausių mąstytojų neįtraukiame į viešų reikalų tvarkymą. Kartu su Sąjūdžio vėliava strateginius postus užėmė landžios, paklusnios, pataikaujančios vidutinybės.
Prisimenu pirmąsias mūsų Vyriausybes, kaip buvo ieškoma jų ministrų. Vyko apklausos, kad ministras būtų priimtinas kultūros, švietimo, medikų, socialinių darbuotojų bendruomenei ar turėtų ekonominės veiklos patirtį. Dabar viso to nepaisoma. Netgi ne pačios geriausios reputacijos žurnalistas gali tapti sveikatos apsaugos strategu, verslo veikėjai – diriguoti kultūrai, o medikas – vadovauti krašto apsaugai. Dar blogiau, kad atskirų sričių lyderius ne tik nustūmėme į viešo gyvenimo užribį, bet ir išdrįsome juos paskelbti tautos priešais.
Pirmosios 1990 m. suformuotos Vyriausybės prekybos ministras Albertas Sinevičius kartą buvo labai atviras ir pasakė: „Net Gariūnuose niekas nepriima tokių į darbą, o jie netikėtai ateina valdyti valstybės“.
Mes neturime ir tikros savivaldos. Neturime ir žmonių, kurie tvarkytis pilietiškai tvarkytis savo aplinkoje. Susidarė aplinka, esanti palanki ne protingiausiems, o apsukriausiems. Pastarieji eliminavo besimezgančius pilietinės visuomenės žiedus. Tad, minėdami Kovo 11-osios akto metines, pamąstykime, kas Lietuvoje vyrauja: piliečiai su savo iniciatyvomis ar gyventojai, paklūstantys partijų nomenklatūrai?