BIČIULIS

Elvina MAURAGIENĖ

Savi ir svetimi

Rodos, tiek neilgai gyvenai, o apsidairai ir matai aplink tiek daug svetimų figūrų ir veidų. O kur savi, pagalvoji.

Kažin, ar ir skruzdėlės tai pastebi? Bėgioja, bėgioja pirmyn, atgal skruzdėlė, stabteli, apsidairo, gi šalia jau nė vieno pažįstamo veido. Visi visai svetimi.

Nors, ko gero, visų skruzdėlių veidai vienodi. Tai pagal ką pažįsta savos ir svetimos skruzdėlės? Ar vienam skruzdėlyne jos visos giminaitės? Ko gero, taip.

O tada sraigės. Pagal ką atpažįsta viena kitą sraigės? Kai pavasarį iššliaužia iš savo žiemaviečių ir pasileidžia nesirinkdamos kelių nei takų, ar joms svarbu, kad šalia šliaužtų savos, giminaitės?

Gal skruzdėlėms ir sraigėms gyventi geriau nei mums? Jos neturi ausų nei rankų joms pasikrapštyti, kai nežino, ką daryti. Daro tai, kas reikalinga išlikimui. Net ne savo, o giminės išlikimui. Gal tai svarbiausia.

O tai pasaulis, o tai tvariniai. Ir mes Dievo Tėvo vaikai. Ar mes atskirai? Tai kuo skiriamės ir kuo panašūs?

Ir vis vien įdomu, ar mirštant skruzdėlei jai svarbu kad palydėtų į paskutinę kelionę bent vienas savas pažįstamas veidas? Palaikytų už kojos.

Kai būni mažas

Kai būni mažas, kai tik esi, kelyje pasirodęs svetimas žmogus sukelia daugiau abejonių, ko jam čia prireikė, negu dangumi plaukiantys debesys. Debesys savi, kaip sava žolė, medis, krūmas. Savos į violetines birbynes panašios gėlės, upelis su durpžemio dugnu, į bažnyčios bokštus panašus miško kyšantis kampas. Net vėjas ir saulė.

Kai mažas esi, kai tik būni, nežinai, kas tas kraštovaizdis, gamtovaizdis ir tuo labiau landšaftas, tiesiog jautiesi savas tarp savų, tiesiog vabaliukas. Saugomas tik mamos nuo per karštų vasarų ir per šaltų žiemų. Ir kad neišbluktų iš atminties mamos vardas ir kasdienės duonos kepalas.

Bet tik tol, kol būni, kol būni mažas, to užtenka nepasiklysti.

Apie Dievą ir kurmį

Mano Tėve, Dangų Dieve, Aukščiausiosios padangtės Valdove, Apvaizdos nemirtinga Akie! Nesuprantu tokios minties ir šiandien, kad drįsai tikėtis iš žmogaus tokiam pavidale susikurti sau nemirtingą draugą, sesę ar brolį, sielos puselę.

Žmogus tai ne tai, kas gali būti ištikimas Tau vienam, tik Tau.

Aš taip kartais už tai taip pykdavau ant Tavęs, tikėdama, kad tau labai gera ten aukštai sėdėti ir į mus, nusidėjėlius, su užuojauta, o gal su panieka žiūrėti. Nusipelnę.

Tikėjau, kad Tavo būtis, Tavo esybė yra visko galia ir valia, bet Tu nė piršto dėl manęs nepajudini ir nepajudinsi. Įtikėjau, jog mūsų kančios, paklydimai, nuopuoliai, mūsų nevisavertiškumas, gobšumas, kvailumas ir dar nesuskaičiuojamų dalykų bumai yra Tavo aukštumų dėmesio nevertas niekalas.

Kaip smarkiai klydau, tą suprasti pati nelabai pajėgi būčiau, čia Tu pridėjai pirštą, tiesiog pašaukei mane tikru vardu.

Mūsų kančios su Tavosiomis nesulyginamos, kaip nesulyginami grožis ir išsigimimas. Ir tai galėjau sužinoti, tik iš Tavo paties lūpų išgirdus savo vardą, nevilties kupiną vardą, ramiu balsu: „Kurmi tu, kurmi, ką matai patamsiuos, tą gali pamatyti ir šviesoj, tik nemanydamas, kad ji ne tavo, ne tai.“

Ir štai aš akistatoj su tuo, ką padariau dėl Tavęs, ko nepadariau man paskirtam gyvenime, tuose tamsiuose, nesuskaičiuojamuose, pražuvusiuose neįvardintuose metuose. Ar suspėsiu padaryti bent kiek šviesoj, ar bus leista?

Kiekvienas svajojame tapti bent kuo.

Vis dėlto per vėlai mane tikru vardu pašaukei. Per vėlai, Tėve, Dangų Dieve.

Bet džiaugiuosi, kad klydau dėl Tavęs.

Kur gimsta giesmė

Kai lauki ryto, šviesėja taip pamažu, spėji prisigalvoti visokių niekų, geriau pasimelstum. Netikėtai išgirsti per langą prasimušusią ankstyvo paukštelio giesmę. Ir jam nūdnu. Nusišypsai įsivaizduodamas, kaip kuitėsi, spurdėjo savo lizdelyje tankiam krūme kieme, kol pagaliau nebeiškentė, purptelėjo viršūnėn ir sučiulbo.

Ir tuoj nutolino naktį ir priartino rytą.

Bet šviesėja taip pamažu. Paskaitytum ką, bet iš visų kampų kyšantys tamsos liežuviai uždengia kai kurias raides arba tiesiog praryja. Kaip juokingai išeina, vietoj apverstas pasaulis skaitau – apvirtas pasaulis. Nors nieko čia juokingo. Pasaulis dar visai nesuviręs, bet jau gerokai apvirtas, nors upės dar vis teka iš aukštumų į žemumas, šviesa su tamsa nesusiglaudžia beveik niekada, tik vis išsiskiria, lietus vis dar krinta žemyn ir vis dar žydi gėlės, kai pasidaro per ankšta ir per tamsu pumpure lindėti susispaudus.

Dar ir paukščiai tebečiulba, kai lizduose giesmės nebetelpa.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA