BIČIULIS

Kazimieras ALEKNA

2016-04-01

Ėjimas

Ėjimas yra fizinis darbas kojomis. Važiavimas per speigą – taip pat ėjimas – mes išlipsime ir eisime, nes į trobą neįvažiuosi… O štai per lauką eina kailinėtas žmogus. Pirma mintis – ko jis nesėdi prie ugnelės? Toli atsilikęs, pašokdamas eina ir šuo… Ko tas nesėdi būdoj ar daržinėj? Jis nutraukė grandinę! (Sakyčiau, laikas ne pats geriausias jam, bet ne pats geriausias ir mums). Jis sustoja prie beržo ir loja ant viršūnėje sutūpusių ir tylinčių varnų. Balta ir šalta saulė. Ir ji eina… Ir diena…

Taigi: žmogus eina pas žmogų, saulė eina šiltyn, diena eina ilgyn…

O kur eina šuo?

Jis sustoja, pasiklauso, apsisuka ir eina atgal – jam reikia mus kieme aploti…

Gervukas, kauptukas ir knabis…

Moteriai su balta skarele gal daugiau kaip aštuoniasdešimt, bet ji atrodė labai jaunai.

– Žmogeliau, a yr Biruteli?

Balta skarelė žiūri į mane ir šypsosi.

– Nėr…

– A būs?

– Ne…

– Tada man gervuką paskolink, bėgsiu į kapelius… Nenunešiu – nabijok… Muni čia visi žina kap nutaisytą, tik vyns vasti ne…

– O kas tas gervukas?– klausiu.

– Nu kur žemes kapsta…

– Tai gal kauptukas arba knabis?

– Ne, kauptuks yr pinigų suspaudėjus, skrudžas, o knabis yr muna vyrs – toks mažiuks…

– O kodėl gervuks?

Baltą skarelę kaip vėjas iš kiemo išnešęs, tik balsas likęs: nu kap gerves kaklas…

Mėsa

Simis parnešė į namus brangios karšto rūkymo dešros.

– Kieta! – tarė Simienė. – Šuns dešra skanesnė, – šuns dešra ji vadino populiariąją virtą dešrą POP.

– Šuns dešroj nėr mėsos! – paprieštaravo Simis.

– Yra… Ant etiketės…

Paskutinis šansas

Romas į telefoną sulaukė 9 skambučių. Ko gero, reikalas rimtas, todėl nutarė užsukti pakeliui ir pasikalbėti su skambučių autore.

Troboj šilta. Kalė vienam lovos gale maitina savo vaikus, o katė ant pagalvės kitam gale – savo. Taika, sotumas, ramybė. Bet Romas pajuto, kad čia esama pagrindo nerimauti – mat ir nerimas turi savo kvapą…

– Leksiuks užgėrė… Vydis taksuoja pagal grafiką… Regis uošvę ir pats save vežioja… Ir t.t. ir panašiai… Nėr kam mūsų pavežti… Rytoj pas daktarą vaikui verkiant reik… – Goda nedaugžodžiavo. – Gal tu nuveši?

– Esi paskutinis mūsų šansas,– pridūrė Godos sūnus Jonas, kuriam tos kelionės ir reikėjo.

– Pirmutinis! – pataisė jį Romas.

Bet Romas klydo. Kai Leksiukas atsigėrė ir atsipalaidavo, jis Godą su Jonu ir toliau vežiojo.

Ką pasakė motina Angelė

LNK televizijos laidoje „Valanda su Rūta“ motina Angelė pasakė:

– Nemanykit, kad įduosit Dievui kyšį! Ir negalvokit, kad Jis jums atleis!

Šiuos žodžius Motina skyrė gerų tėvų geriems vaikams, prieš metus nužudžiusiems jos sūnų kompozitorių Tomą. Nekaltai. Ir gyvena vaikiai kaip niekur nieko laisvėje – mokosi, pramogauja, juokiasi… O Motina verkia… Šiurpą keliantis faktas! Įtariamieji nustatyti, jie iškvosti, bet teisti jų negalima – nė vienas neprisipažįsta sudavęs mirtiną smūgį… Ir Motina negali jų vadinti žudikais, o tik galimai nužudžiusiais… Bet Jos sūnus ne galimai negyvas, bet tikrai miręs prievartine mirtim!

Lietuvoje dėl nesuprantamų dalykų daug kas negalima…

O kas galima?

Galima tik šauktis Dievo pagalbos!

– Nekenčiu! – Myliu…

Irutė išėjo iš šviesios parduotuvės ir tamsoje apako. Lynojo. Pasuko už kampo, kad greičiau apsiprastų akys… Dieve! Ant žemės, šalia šulinio, gulėjo juoda kupeta… Moteris. Girta.

– Aurele! – sušuko ne savo balsu Irutė, pasišvietusi mobiliuoju ir pažinusi savo draugę.

Aurelės čia nebuvo – ji klajojo toli toli dausose…

Irutė iš tų nervų palakstė po kiemą, nežinodama ko griebtis. Jei čia būtų parazitas vyras, ji pakeltų jį beregint! Bet čia moteris. Motina. Ją nuprausk, padažyk, papuošk, ir gali ji eiti į Seimo rinkimus bet kurios partijos priekyje! Perlas! O čia… purvas…

Už tolimesnio medžio sukrebždėjo gyvas padaras. Jis buvo tarsi kuprotas.

– Stok! – sušuko Irutė, įtardama keistą ryšį tarp kupriaus ir Aurelės.

Kuprius dingo už ūkinio pastato.

Irutė atsisėdo ant šulinio dangčio ir pravirko. Jos ašaros krito Aurelei ant veido…

– Gerti… – paprašė netikėtai pabudusi Aurelė. – Kas gyvas, paduokit iš kuprinės…

Irutė sudrebėjo – šulinio dangtis buvo šaltas kaip ledas.

– Nėr čia jokios tavo kuprinės… Tavo kuprinė ant svetimos kupros…

– Ir garbė Dievui… Duok ranką!

Aurelė pakilo, atsisėdo šalia, išsitraukė pakelį cigarečių, užsirūkė. Irutė žiūrėjo į ją su neapykanta.

– Nekenčiu! – ne ištarė, bet išdejavo.

Tamsa nesuprato, ko nekenčia Irutė. Bet Aurelė suprato.

– O aš tave myliu… – pasakė Aurelė Irutei ir atsistojusi nusvirduliavo pirmyn.

Irutė raudojo kaip lietus lijo…

Balta šuns siela

Mes apie žmonių bendravimą žinome beveik viską, bent jau tai, kas aprašyta knygose – ir dokumentikoje, ir beletristikoje, kas parodyta paveiksluose, kinematografe, teatre, ką apskritai patys matome savo ir kitų gyvenime kiekvieną nugyventą dieną.

O ką mes žinome apie gyvūnų, konkrečiai – šunų – bendravimą?

Tik tiek, kiek matome savo akimis. O matome, kad jie bendrauja, kaip ir žmonės, savotiškai, kiek leidžia jų fizinis ir psichologinis ypatumas. O šuns ypatumas tas, kad jo kūne plaka vilko širdis, t. y. jis kilęs iš vilko. Taip šitas padaras, kaip sakė Viktoras Hugo, tapo geradariu šunim – geriausiu žmogaus draugu.

Žirnis ir Lordas – nepaprasti draugai. Žirnis yra vienintelis savo motinos Pupos palikuonis, todėl jis išliko ir gyvena. Išliko ir Lordas, buvęs mirtininkas. Bomžai jį pavogė iš gerų namų parduoti, o nepardavę nutarė paskandinti jūroje, net kilpą buvo užnėrę iš spygliuotos vielos… Tada pakrante ėjo, kaip pagal grafiką, buvęs karo lakūnas žeberiškis (nuo Užvenčio) Algirdas Arlauskas ir išpirko už 20 litų. Lordas juodas, bet iš jo rudų akių šviečia balta siela. Ir iš šviesiu kailiu pasipuošusio Žirnio rudų akių šviečia baltas sielos langas. Jie myli savo žmogų, užmiršdami save. Ir jie myli, jie geria vandenį iš žmogaus rankų ir miega šalia žmogaus, jie turi asmenines lovas, o nuvargę nuvirsta ir miega bet kur kaip užmušti…

… Lordas jau sėdi automobilyje. Šalia sėdi Žirnis. Jis pasirengęs važiuoti pas Lordą į Klaipėdą. Imu Žirnį į glėbį… Lordą į glėbį ima Jelena Fiodorovna, Algirdo žmona. Draugai perskiriami. Bet neužmirštami. Jie prisimenami telefonu, ir ne vienu.

– Lordas miega išsklidęs kaip medūza jūroje…

– Žirnis miega kaip žirnis ankštyje…

Tik mėnuo apšviečia melsva šviesa sniego lauką, kuriame jie trypė jaunystės ir brolystės šokį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA