Elvina MAURAGIENĖ
Žiežirbos nakty
Ieškojau vakarykštės dienos lyg viso gyvenimo esmės ar prasmės. Knaisiojaus šiandienoj suplukusi, bandžiau pagauti bent menkiausią nuorodą. Juk jei šiandiena yra, tai ir vakardiena turėjo būti. Logiška, ar ne. Tai kur ji prapuolėlė, mano vakarykštė diena.
Lėktuvais pro šalį skrido laikas, laivais plaukė, traukiniais dundėjo, pėstute brūžino, o aš ieškojau vienos nežinomybės ūkuos nuskendusios dienos. Ieškojau jos sau pagal prigimtinę teisę, maniaus tokią turinti, ieškojau kaip savasties, egoistiškai, lyg ta vienintelė diena, tik ji rišo mane it kūdikį virkštele prie mamos dovanoto man pasaulio. Prie jo, mielojo.
Ir iš kur ta didybė – gimus vienam mirksniui ieškoti visos dienos. Lyg tik ja pajėgtum pradžią ir pabaigą susegti į vieną grandinę.
O kam, kad pakartotum tą patį ieškojimų ir praradimų kelią.
Kam ištiesi suradęs, kam sugrąžinsi, kas išties ranką, kai viena diena pradingsta nebūty, o jos ieškant apie tave sukasi šimtai gęstančių žiežirbų, šviesinančių amžiną naktį.
Kiekviena trokšta pašviesti.
Genelis paršelis
Šiandien viskas ėjosi kaip dūmas iš pypkės. Lygiai ir gražiai, žaismingai ir švelniai. Diena išsidainavo it gama, sakyčiau: do re mi fa sol la si, sėdo kiaulė į taksi. Nebūtinai pataikyta į kiekvieną ženklą, bet iki galo.
Taip smagiai, lengvai ėjosi, čiki čiki, kaip paukštukui. Kaip kasdien save iki tokio lengvumo pritempti.
Genas neleis. Tas mano nuosavas genelis. Ar ne keista, savas, o priešas. Kartais pasiryžti kalnus nuversti, tai žybt ir pastato šerį it ežys. Lengvai neperžengsi, neperšoksi. Kai atsipalaiduoji, leidi sau ristis pavėjui, slyste slysta kartu ir nė kriukt.
Paršelis. O kartais ir visas paršas.
Gadintojai
Tai gyvenimas, tai gyvenimėlis. Iki ko mus užaugino, iškėlė demokratija – pats palankiausias, šauniausias metas gimti ir gyventi.
Gaila tik, kad mes patys viską gadinam. Gadintojai nelaimingi. Bandom prisitaikyti demokratiją tik savo asmeniui, pateikti tik savo interesus kaip tikriausią pinigą. Bandom ją apeiti, apgauti pildami šiukšles už kaimynų tvoros: po mūsų nors ir tvanas.
Ar tie gudrumai padėjo kada ką apgauti, išduoti! Ko gero, tik save patį.
Apie šaknis ir sparnus
Kai nuklystu į savąją vietelę, tai suima toks begaliniai didelis džiaugsmas, kad nors imk ir šokinėk, pati širdis spurda.
Ta vietelė tai parko viduryje iš nupjauto medžio stuobrio ištašytas krėslas. Su atlošu, kaip pridera, ant kurio išdeginti žodžiai: „Gero poilsio“.
Kur berasi geriau. Atsisėdi, atsiloši ir plauki sau ošiančiom žaliom jūrom marėm, iki debesų pakyli it sparnuotas. Nereikalingas joks karališkas sostas, kad taip gerai pasijustum. Kai kas žino, ką daro. Čia aš apie meistrą.
Tik kai imuosi ranktūrių atsistoti, pajuntu, kaip stipriai krėslas šaknim įaugęs į žemę, kaip jos ir mane laiko.
Ir medžiai tampa vėl medžiais, ką tik besparniais žaliais paukščiais čiulbėję. Ir debesys vėl debesys, o ne lengvos pūkuotos skraidyklės. Tik krėslas nebetaps tuo, kuo buvęs. Ir aš taip pat, nebepakels pavėjui paleisti sparnai.
Kartą ant krėslo pamačiau mažą vaikiuką. Krykštavo mojuodamas it sparneliais abiem rankytėm, o kojelės vis šoko ir šoko aukštyn nepailsdamos.
Štai kam kojos ne šaknys, štai kam kojos ir rankos, ir akys, ir maža širdelė – sparnai. Skrisk, mažyli, galvojau su nostalgija, skrisk su visu krėslu, gal truputį liūdna, bet negaila. Negaila tam, kas nugali žemės trauką.
Nors be krėslo pasilikti ir graudu.
Apie datules
Prieš maždaug šimtmetį kumečiai mano tėveliai, o toliau ir jųjų, nė sapne nesusapnuodavo saldžiųjų stebuklingųjų datulių ar figų. Tais laikais jomis mėgautis galėjo tik dvarininkės, grafienės ar bajorės. Ir tai ponioms jų atsivežti tekdavo iš pačios Lenkijos.
Ir štai šiandien aš, kumečių duktė, galiu datulių ir figų kasdien pasitiekti, nė vežtis nereikia iš kur, sočiai po ranka.
Ir ką tu pasakysi. Galiu šlamšti kasdien, bet bajore, kunigaikštiene kokia netampu. Ir netapsiu. Bet štai gal ir dėl to dar labiau myliu savo brangiausius artimuosius. Taip stipriai juos myliu, kad negaliu neišsipasakoti.
Mielieji jūs mano! Tokius kančių kelius keliais atvaikščiojot, bet sugebėjot išlikti dorais žmonėmis.
Dvarų, pilių bokštai, rūmai tebestebina savo stiprybe kovoje su laiku. Mano kumečių lūšnų pamato nė ženklo, miškais apaugę, apraizgyti. O jaučiu taip arti savęs, daug arčiau nei bet kada. Jaučiu visa esybe, visa savimi, tartum manyje jie įaugę, ir saugau it patį didžiausią ir svarbiausią turtą. Kas tai, senatvė?
O gal tai iš tikrųjų dėl datulių. Gal vis dėlto jos turi paslaptingų galių. Kam gi ponios būtų taip jomis rūpinusios.