BIČIULIS

Ko neišplovė iš atminties Kelmės ir Raseinių rajonus jungiančios Žalpės tėkmė

Bronislavas KLIMAŠAUSKAS

Jos vardas kilęs iš žodžių: žalioji upė. Prasidėjusi Gyniočių pelkėse netoli Pakražančio ir ties Piktkalniu dar pamaitinta nuo Elenavos atitekančios Žalpikės srove, Žalpė į Šešuvies glėbį įkrenta jau Raseinių rajone, netoli Nemakščių. Jos ilgis – tik 19 kilometrų, tačiau vaizdingomis daubomis, vagos vingiais, daugiažiedėmis pievomis ji nenusileidžia Kražantei ar Dubysai. Taip drįstu tvirtinti, gimęs ir užaugęs ant Žalpės kranto, vos vienas kilometras nuo Žalpių bažnytkaimio.

Vaikams – žemuogių karoliai, o kareivių virtuvei – šulinys

Vaikui Žalpė pirmiausia buvo atgaivos, grožio, pramogų upė. Jos šlaituose pavasarį greičiausiai nusišypsodavo sumėlynavusių žibučių ar pageltonavusių plukių akutės. Vėliau pažalsvėjusiuose alksnynuose rausvus žiedų kupolus iškeldavo laukinės obelys, o baltažiedes kepures – ievos ir šermukšniai. Vasarą Žalpės lankos sumirguliuodavo dešimtimis įvairiausių vaistažolių, o atkalnėse prisirpdavo žemuogės, kurias suvėrus ant smilgų, išeidavo tikri uogų karoliai. Įšilus orams, norėjosi pasimaudyti, tačiau ir giliausi Žalpės duburkiai nesiekė pažastų, todėl užsitvenkėme upės vingį prie Ožkpilio, praretinome alksnių,kad saulė ilgiau šildytų „paplūdimį“. Užtvanka buvo labai paprasta: į upės vagą šiaip ne taip sukaltos dvi kuolų eilės, karklais išpintos tvorelės, o jų tarpas primintas velėnų ir molio. Įdomu, kad 7-12 metų berniukai ir mergaitės kartu pliuškenosi Adomo kostiumėliais, nes specialių kostiumėlių, kuriuos rašytojas J. Tumas-Vaižgantas kažkada yra pavadinęs „maudymosi padorumu“, tais sunkiais pokario metais dar niekas kaime neturėjo. Žiemą Žalpės atkalnės virsdavo puikiausiomis slidžių trasomis ir tramplynais.

Pakalnėje sruvenanti upė pravetė ir kitkam. Į ją skalauti pelenų šarme išvirintą žlugtą ant naščių užkabintuose kibiruose nešė mūsų mamos ir bobutės. Srauniame vandenyje išplauti skalbiniai kvepėdavo laukų gaiva, tačiau reikėjo matyti, kaip nuo vėsa ir šalčiu stingdančio vandens pamėlynuodavo moterų pirštų galiukai – buvo sakoma: „patekėjo panagės“.

1944-ųjų – paskutinių karo metų ruduo pasitaikė kaip reta sausas: išsisėmė ir mūsų, dvylikos betono žiedų šulinys, kurio vandenį naudojo kieme stovėjusi vokiečių kariuomenės lauko virtuvė. Tėvukas su ant kito Žalpės kranto gyvenusiu Vladu Ališausku senvagės pakraštyje surado šaltiningą vietą ir įkasė kiauradugnę medinę statinę, visiems laikinai atstojusią šulinį. Kareiviai skerdė iš aplinkinių ūkininkų parsivežtas kiaules, jaučius, gliugino sriubas, guliašus ir, supilstę į didelius termosus, skubiai išveždavo link Dubysos, prie kurios jau porą mėnesių laikėsi frontas. Kuo labiau artėjo Dubysos šturmas, tuo naktimis gausėjo sovietinių lėktuvų antpuoliai. Jie danguje „pakabindavo“ kažkokias šviesias lempas ir pradėdavo mėtyti bombas. Taikėsi, matyt, ir į vokiečių karo lauko virtuvę, todėl kartą viena bomba nukrito už mūsų arklių tvarto – stainės, o jos skeveldros per abu langus skersai perskrodė trobą. Teko kraustytis į atšlaitėje įrengtą rūsį bulvėms supilti, o dieną pakiūtoti laikinai išraustame apkasiuke po raudonųjų serbentų krūmu (juodųjų serbentų tada kaime beveik niekas neaugino, sakydavo, kad jų uogos atsiduoda blake). Kartais vakarais nukėplindavome į Vl. Ališausko sodybą, kurioje vakarojo vokiečių karininkai. Apsėdę svetainės stalą, jie iš butelių automatiškai užspaudžiamais kamščiais gurkšnojo alų, valgė vokiškus konservus ir Ališauskienės iškeptą kiaušinienę, o mus, vaikus, vaišino keistos formos – į tūteles suvyniotais, didelių tablečių formos saldainiais.

Kaip gaudėme lydekas ir vėgėles ir kodėl vėžiai lipo į krantą

Mūsų vaikystės Žalpė buvo turtinga žuvimi: lydekomis, šapalais, vėgėlėm, vėžiais, jau nekalbant apie blauzdas kutenančius gurniukus ar nėges, kurias kažkodėl vadindavome unguriais. Pažalpių gyventojai žuvį gaudė, kaip kas išmanė. Vos apslūgus pavasario potvyniui, ant liepto spęsdavome iš vytelių supintą bučių, o vasaros pradžioje iš svirno pakraigės traukdavome dvibrydį tinklą, kuriuo tėvukas su samdiniais kartais ir per pusvakarį nubėgdavo į Žalpę pasigauti kokią lydekaitę pusryčių žuvienei. Du žvejai laikydavo tinklą, trečias dalba baidydavo žuvį, o ketvirtas krantu nešdavo maišelį su laimikiu. Nepamainomas tokių iškylų dalyvis buvo pieninėje dirbęs kaimynas Simas Milkintas, kuris pakviestas mesdavo visus darbus ir nuo ankstaus ryto atsirasdavo sutartoje vietoje. Pradėdavome nuo duburkio ties Daujoto brasta ir brisdavome upe apie keturis kilometrus iki Verygų brastos. Pavykdavo pagauti 15, 20, o kartais – ir 30 puskilograminių bei didesnių lydekų. Kartais į tinklą įsipainiodavo ir vėžių, viena kita vėgėlė. Abiejose upės pusėse ties Liudviko Vasiliausko ir Kazio Butkaus sodyba tęsėsi ilgas duburkių ruožas, kuriame nestigo šapalų, tačiau juos išbaidyti iš savo šiekštų būdavo beveik neįmanoma. Šiltomis vasaros dienomis šapalai iškildavo ir šildydavosi saulės atokaitoje, todėl čia pat gyvenęs Liudvikas kartais pykšteldavo į juos iš vienvamzdžio medžioklinio šautuvo. Reikėjo sumaniai nusistatyti šautuvo laikymo rankose kampą, nes, tiesiai šovęs į vandenį, galėjai patirti skaudžią atatranką į petį. Nežinia, ar, kliudyti smulkių šratų, ar tiesiog apkurtinti šūvio, šapalai išplūsdavo į paviršių, kuriuos, staiga įšokęs į vandenį, šaulys išmesdavo ant kranto.

Vėgėlės gyveno po didesniais upės akmenimis, kuriuos atvertus, apakintos šviesos, jos aklai puldavo link kranto ir čia galėjai jas užspeisti. Vėlų rudenį, Žalpę sukausčius ledui, per jį išvysdavai ir seklesnėse vietose snaudžiančių vėgėlių: tada kirvapente stipriai trinkteldavome į ledą ir, skubiai prasikirtę eketėlę, suspėdavome ištraukti iš vandens apkurtintą snaudalę.

Daugelis tuometinių žūklės metodų, šių dienų akimis vertinant, nebuvo teisėti, tačiau tada dar nebuvo nei aplinkos apsaugos agentūrų, nei žvejų mėgėjų draugijų. O ir joms būtų buvę nelengva sukontroliuoti kiekvieną ant upės kranto gyvenančio žuvies mėgėjo poelgį. Skaudžiausia, kai maždaug prieš pusamžį, per atostogas braidžiodamas gimtųjų pažalpių pievomis, pamačiau iš vandens išlipusius ir po sausą pakrantės žvyryną rėplinėjančius leisgyvius vėžius. Netrukus sutikta kaimynė pasakojo, kaip prie jos namų, vos apsemtais Žalpės brastos akmenėliais iš vieno duburkio į kitą mėgino pasišokėdamos persikelti kelios lydekaitės. Priežastys buvo aiškios: amoniakiniu vandeniu pradėti tręšti kolūkio laukai, iš jų – ir dirbama pažalpių atkalnių žemė. Duburkyje ties Žalpiais plūduriavo negyva, balta papilve lydeka, o vandens paviršius prieš saulę tviskėjo lyg veidrodis. Pasirodo, toje sietuvoje neseniai buvo plautas alyvuotas vikšrinis kolūkio traktorius. Beliko su gailesčiu konstatuoti: žvejybos laikai Žalpėje baigėsi.

Susivilioję pavojingais „žaislais“, skaudžiai nukentėjo

Praūžus karo mūšiams, Žalpės miškeliuose ir pamiškėse, pakelėse mėtėsi nesprogusių granatų, šovinių, netgi – šautuvų. Tokie „žaislai“ ypač domino kai kuriuos paauglius. Maskolijos pelkės pakrūmėje radę nesprogusią granatą, keli draugai Žalpės duburkyje nutarė „pasprogdinti“ žuvis. Šešioliktuosius užkliudęs kaimynės Onos Pilypienės sūnus Vytukas nusinešė granatą prie upės, atlenkė sprogmens žiedą ir laukė, kada ant kalno stovintys draugai lieps ją sviesti į vandenį. Šie vis patarinėjo neskubėti, kol Vytuko rankose driokstelėjo sprogimas. Atbėgus mamai, krauju paplūdęs sūnus vis vaitojo: „Mirsiu, bet jiems neatleisiu“. Su bobute nuėjome į Vytuko šermenis. Gulėjo nukraujavęs, pabalęs vaikinukas, apkaišytas pušies šakelėm, didžiajame trobos kambaryje, prie lango į sodą, kuriame, maitindami jauniklius, obels inkile čirškavo varnėnai, o tvarto pašelmeny vikriai nardė kregždės, tarsi primindamos, kad vasara graži be granatų sprogimų.

Vėliau vieną žiemos dieną kažkas į pamokas Žalpių mokykloje atsinešė gelsvų kapsulikių, kurias paslapčia pradėjo pardavinėti po rublį. Girdi, sprogdamos jos sukelia didelį bum. Nusipirko jų ir ant kito Žalpės kranto gyvenęs klasės draugas Alfonsas, dėl sprogmenų, kaip sakoma, pametęs galvą. Grįždamas po pamokų į namus, jis su draugais ant Žalpės ledo susikūrė lauželį, sužėrė į jį kapsulikes ir, nubėgę tolėliau už pakrantės medžių, laukė trenksmo. Bet laužavietė tylėjo. Tada Alfonsas atsiklaupė ant ledo ir ėmė pūsti į blėstančius nuodėgulius. Nė nepajuto, kaip po kurtinančio trenksmo aptemo akys, o apsnigtas upės ledas nusidažė raudonai… Laimei, suskubo namuose buvę tėvai. Nors ir patyręs rimtų sužalojimų, Alfonsas sulaukė šių dienų, gyvena pamario krašte.

Kulkosvaidis – besilaukiančios mamos rankose ir

neįprastas susidūrimas buvusio seniūno pirkioje

Žalpė pokariu girdėjo ir daug nuožmių susišaudymų, kai čia už laisvę aktyviai kovojęs Kęstučio apygardos Birutės rinktinės partizanų būrys susiremdavo su Nemakščių ar Liolių stribais. Ypač įsimintini tokie susirėmimai Turavos, Užžalpio kaimuose, Žalpinės miške.

Rūškaną 1951 metų kovo 28-osios popietę, vos grįžus iš mokyklos, Užžalpio miško pakraštyje, prie Antano Armono sodybos pasipylė šūviai. Pasirodo, gausios stribų ir enkavedistų pajėgos Žalpinės miško 7-ajame kvartale apsupo Kęstučio apygardos Žemčiūgo būrio partizanų bunkerį. Partizanai buvo priversti trauktis į miško pakraštį ir galbūt dar tikėjosi persikelti per Žalpę, bet nuo kito daubos kranto juos pasitiko priešpriešinė ugnis. Pasistačiusi ant pamiškės akmens kulkosvaidį, kūdikio besilaukianti 23 metų Jadvyga Janušaitė-Milkintienė bandė pridengti atsitraukiančius kovos draugus, bet žuvo ir ji, ir jos vyras, 32 metų būrio vadas Juozapas Milkintas, 30 metų Steponas Šležas, 23 metų Petras Danusas ir 22 metų Kazys Bakaitis. Sužeistas į koją, įsliuogęs į tankią eglaitę, išsigelbėjo vyriausias – 45 metų Petras Laurinaitis, o dar vienas, slapyvardžiu Lakštingala, liko gyvas neaiškiomis aplinkybėmis, vėliau net nebuvo teisiamas. Jis, matyt, ir išdavė partizanus. Po mūšio buvo areštuotas ir ilgam įkalintas lentas bunkeriui vežęs A. Armonas, o išniekinti žuvusiųjų kūnai nuvežti į tuometinį rajono centrą – Skaudvilę. 2006 metų rugpjūtį toje vietoje iškilmingai atidengtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paminklas, kurį kartu su išlikusiu kautynių liudininku – dideliu akmeniu pašventino sovietiniais laikais Viduklėje klebonavęs, dabar jau a.a. monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

Neįprastas Nemakščių stribų ir žalpiškių susidūrimas įvyko Užžalpyje, Leono Šaltmerio sodyboje. L. Šaltmeris tarpukariu buvo vienas aktyviausių šaulių, dešimt metų vadovavo Žalpių seniūnijai, o nuo 1934 iki 1940 metų birželio buvo renkamas Nemakščių valsčiaus savivaldybės tarybos nariu, todėl, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, jis jautėsi tarsi ant adatų, nes už tokią aktyvią veiklą Lietuvos labui galėjo bet kada atsidurti Sibiro tremtyje arba lageryje. Išvengti šių baisybių jam kurį laiką padėjo vokiečių okupacijos pradžioje sovietinio lakūno paliktas raštelis, kuriame lakūnas dėkojo L. Šaltmeriui už parodytą rūpestį. Mat pirmomis karo dienomis virš Žalpinės miškų vokiečių naikintuvai pašovė sovietinį bombonešį, iš kurio parašiutų katapultavęsis lakūnas nukrito į pamiškę netoli L. Šaltmerio sodybos ir atšliaužė prašytis pagalbos. Būdamas humaniškas, L. Šaltmeris jį priglaudė, kurį laiką globojo ir maitino, kol šis patraukė į rytus, tikėdamasis galbūt vėliau įsilieti į kokį nors sovietinių partizanų būrį. 1946 metų kovo 5-ąją, per Užgavėnes Nemakščių valsčiaus stribas Petras Klapatauskas nutarė aplankyti L. Šaltmerį, kūdikystėje jį krikštijusį. Bijodamas vienas per Smulkių miškus leistis į Lietuvos partizanais garsėjusį Žalpių kraštą, dvidešimtmetis P. Klapatauskas pasikvietė draugėn ne ką vyresnį stribą Vladą Jasiulį ir jau 46-uosius einantį Apolinarą Fijolkauską. O baltom langinėm šviečiančioje L. Šaltmerio troboje ant Žalpės kranto jau antrą dieną viešėjo ir Užgavėnes šventė būrys partizanų. Viengungis namo šeimininkas, šiek tiek iš baimės virpančiomis rankomis, bet tvardydamas jaudulį, pasodino krikštasūnį ir jo draugus prie stalo virtuvėje. Tad viename trobos gale partizanai niūniavo lietuvišką dainą, o kitame kauštelėję stribai vis garsiau blevyzgojo. Nugirdęs, kad už sienos šurmuliuoja įtartini balsai, A. Fijolkauskas, atstatęs šautuvą, lindo į partizanų kambarį ir jau tarpduryje gavo mirtiną šūvį. Kiti jo draugai iššokinėjo per langus ir atsišaudydami pasileido pakalnėn link Žalpės. Bet ir juos pasivijo taiklios partizanų kulkos.

Jau rytojaus dieną L. Šaltmeris areštuojamas ir žiauriai tardomas, vis kamantinėjamas, kodėl, užsukus partizanams, jis skubiai nepranešęs apie tai Nemakščių stribams. L. Šaltmeris ginasi, kad jį partizanai neleidę išeiti iš namų. Bet čia akistaton stoja samdinė Kotryna Poškutė, paliudijusi, jog šeimininkas vakare, viešint partizanams, buvo kažkokiu reikalu nuėjęs pas kaimyną. Nepadeda nė kažkada sovietinio lakūno paliktas raštelis apie žmogiškąjį gerumą. L. Šaltmeris visą dešimtmetį iškalinamas lageriuose, o grįžęs prisiglaudžia pas brolį Grinių kaime, nes jo troba baltomis langinėmis po 1946-ųjų Užgavėnių nedelsiant buvo nugriauta ir nuvežta į valsčiaus centrą – Nemakščius. Vyresni žalpiškiai buvusio ilgamečio tarpukario seniūno žemę ir dabar tebevadina šaltmerinėmis.

Tiltai bei keliai ir jungia, ir išskiria žmones

Suskaičiuoti tiltus per Žalpę neprireiktų nė vienos rankos pirštų: abiejų pakrančių gyventojai daugiausiai bendravo lieptais ir per upės brastas. Gal rimčiausias tiltas – ties Koplyčkalniu, kurio vaizdą, matyt, savo apysakose bendru pavadinimu „Tiltas per Žalpę“ bus įamžinęs už Žalpinės miškų, Balčiuose gimęs žinomas rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Juozas Aputis. Būtent per Koplyčkalnį arklio kanopos sužalotu veideliu aštuonerių metukų būsimąjį rašytoją 1944 m. spalio pirmomis dienomis tėvas, o po poros dienų – dėdė brikele vežė į Butkiškės dvarą, kurio rūme buvo įsikūrusi vokiečių karo ligoninė, o netoliese, lygioje aikštėje prie mažų kapčiukų buvo pristatyta baltų kryželių paskubom palaidotiems kareiviams. „Jums reikia būtinai dar sykį atvažiuoti,– seselei perrišus žaizdą, sakė jau artėjančio fronto nuojautos prislėgtas vokiečių gydytojas. – Bet čia ligoninės jau neberasite. Jau iš viso mūsų čia nebebus. Palaukit, kol į jūsų kaimą ateis rusai. Tada kreipkitės į jų karo ligoninę.“ Ir tikrai – spalio 6-ąją nuo Dubysos pajudėjus frontui ir vokiečių karo medikams susiruošus per Žalpius ir Viduklę trauktis į vakarus, Liolių-Žalpių keliu atžlegsėjo sovietinė artilerija ir nuo Kerkasių kalvelės taip liuobė į raudonu kryžiumi pažymėtą medikų automobilį, kad šis ištiško, vos iš Butkiškės dvaro alėjos įsukęs į vieškelį. Žiauri karo realybė viršijo, rodos, tokių baisumų nežadėjusias ano gydytojo prognozes.

Numelioravus abiejų Žalpės pakrančių žemes, per Žalpinės miškus nutiesus porą kiaurus metus išvažiuojamų kelių, dabar ir nuo Žalpių, ir nuo Lendrių nesunku pasiekti miško vidurį. Bet liūdna, kad tais keliais į miestus, į užsienį išsikėlė, išėjo Amžinybėn daugelis Kalniškių, Orkių, Užžalpių, Tukių, Smukenų bei kitų kaimų gyventojų. Nuvirto ir vadinamasis Bredelio kryžius, žymėjęs Kelmės ir Raseinių rajonų ribą. Tik dar kelios, ant Žalpės kranto sutūpusios Turavos, Butkiškės kaimų trobos, ir, žinoma, patys Žalpiai bei prie jų prisišlieję Pėriškiai mėgina kai ką kompensuoti.

Ne kartą bandyta pristabdyti sraunią Žalpės tėkmę. Sovietiniais laikais Kareivų kaime, žemiau Gruzdžių sodybos buvo patvenktas aukštupys, čia vykdavo įvairios Pakražančio apylinkės šventės, užsukdavo žvejai mėgėjai. Bet, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir savininkams atsiėmus žemes, užtvankos nebeliko. Svarstyta mintis užtvenkti upę ties Koplyčkalniu, sukurti Žalpių marias. Būtų tekę iškirsti ar palaidoti vandeny daug paupio alksnynų su žydinčiom ievom, laukinėm obelim ir šermukšniais, su rudeniop alksnius apsivejančių apynių rusvom spurgom. Už tai abu krantus būtų sujungęs ne rašytojo J. Apučio pavaizduotas, o kur kas didingesnis tiltas. Tačiau visa tai subiro kartu su sovietų sąjunga. Vis dėlto buvo patvenktas per Pėriškius ir Žalpius nutįsęs vadinamasis Verygų intakas, kurio dviejuose „ežerėliuose“ žalpiškiai dabar ir pameškerioja, ir pasimaudo.

Upė – kaip ir gyvenimas: bėga, srūva, keičiasi. Niekada neįbrisi į tą patį jos vandenį, kaip ir gyvenime daug ko nesugrąžinsi, bet ir daug ką naujo atrasi. Tad

Į Žalpę nenualpę
Subriskime basi…
Užaugome prie Žalpės
Ir likim čia visi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA