BIČIULIS
{lang: 'lt'}

Ona PETRAVIČIENĖ

Pakražančio seniūnijos Trakšelių kaimo gyventoja Kristina Mockuvienė iš Lietuvos valdžios ir rajono politikų ne kartą yra girdėjusi pagyras apie rūpestį ir socialinę pagalbą mūsų senjorams. Tačiau kai pačiai teko išbandyti šios pagalbos „priemones“, redakcijai paskambinusi septyniasdešimt penkerių metų senjora sunkiai tramdė ašaras:

– Mūsų šalyje pagalbos iš valdžios gali sulaukti tik degradavę veltėdžiai, o ne dorai gyvenę žmonės. Aš esu tas „gyvas eksponatas“, kuriam Socialinių paslaugų centro direktorė pagalbos pasiūlė prašyti Druskininkuose ir Vilniuje gyvenančių vaikų.

Šiame krašte gimusi ir medicinos mokslus baigusi Kristina tris dešimtmečius gyveno ir dirbo Druskininkuose, kol vieną dieną visas jos gyvenimas netikėtai apsivertė. Kai prieš porą dešimtmečių šiame kurortiniame mieste įvyko  avarija, į kurią pateko greitosios pagalbos automobilis, kuriuo važiavo vaikų sanatorijos „Saulutė“ medikai, daugybę sužalojimų patyrusi K. Mockuvienė patirtas traumas baigė  gydytis ne svetimame, o savame krašte. Apsigyvenusi amžinatilsį vyro tėviškėje, buvusi miestietė medikė greitai tapo visiems sava. Kai po truputį ėmė gerėti jos sveikata, Kristina nesėdėjo sudėjusi rankų. Dirbo žemę, laikė gyvulius, vadovavo „Caritas“ Pakražančio skyriui, giedojo vietos bažnyčios chore. Ūkio reikalai ir nuolatinis buvimas tarp žmonių Kristinai padėjo lengviau išgyventi uošvio bei vyro netektis. Niekada nebuvusi abejinga kitų žmonių skausmui, K. Mockuvienė tikėjosi, kad, užklupus negandoms, ji neliks viena. Tačiau paskutinių dienų įvykiai senjorą labai nuvylė.

Sunkiai po sąnarių operacijos vaikštanti moteris turi ir kitų sveikatos problemų. Gavusi talonėlį pas dantų gydytoją, Kristina iš karto suprato, jog savo kojomis neįveiks daugiau kaip kilometro kelią iki  Pakražančio autobusų stotelės ir nenuvažiuos į Kelmę. Visa neįgalios moters viltis buvo netoliese gyvenanti ir valdišką automobilį turinti socialinė darbuotoja darbui su Pakražančio seniūnijos socialinės rizikos grupės šeimomis ir vaikais. Tačiau pastaroji Kristinai paaiškino, kad pagal nustatytą tvarką jinai negali jos pavėžėti. Išgirdusi neigiamą atsakymą, K. Mockuvienė paskambino į Kelmės socialinių paslaugų centrą, iš ten ir gavo pasiūlymą… pagalbos kreiptis į savo vaikus.

–Tai kaip čia suprasti? Seniūnijoje stovi valdiškas automobilis, kuris skirtas vykti pas „pijokus“ ar kitus veltėdžius, o manęs, invalidės, pavėžėti negali? Juk aš daug metų sąžiningai dirbau, mokėjau mokesčius valstybei ir nieko iš jos neprašiau, bet prispyrus bėdai man siūloma kreiptis į vaikus. Džiaugiuosi, kad šie neišvyko į užsienį, o liko gyventi ir dirbti Lietuvoje. Bet dabar taip išeina, kad dėl pavėžėjimo iki autobusų stotelės aš turiu juos atitraukti nuo darbo ir iš Vilniaus ar Druskininkų šauktis į pagalbą? – klausė Kristina.

Moteris sakė, kad jos bendraamžių ne viena dešimtis gyvena Pakražančio seniūnijoje. Ir kiek tokių žmonių yra per visą rajoną? Svarbu ir tai, kad dalies jų vaikai gyvena ne Lietuvoje. Bet senjora nesupranta, kodėl mūsų šalies valdžiai rūpi tik asocialios ar rizikos šeimų sąrašuose esančios šeimos, o visą amžių dorai gyvenę tautiečiai paliekami už borto?..

Aiškindamasis šį konfliktą, apsilankiau Socialinių paslaugų centre ir susitikau su laikinai direktorės pareigas einančia Dalia Raubiene. Dalia patvirtino, kad jai paskambinusi neprisistačiusi moteris prašė ją nuvežti pas gydytoją. Ir gavusi neigiamą direktorės atsakymą pažadėjo kreiptis į rajono savivaldybės merą. D. Raubienė sakė nežinojusi, kad pagalbos tikėjosi Pakražančio seniūnijos Trakšelių kaimo gyventoja ir to, jog Kristinos vaikai gyvena taip toli nuo mamos.

– Socialinių paslaugų centro darbuotojos automobilis yra skirtas darbui su socialinės rizikos šeimomis ir pagal nustatytą tvarką vežti žmonių šia transporto priemone negalima. Rizikos šeimos yra paslaugų gavėjų sąraše, todėl šiems asmenims ir teikiame reikalingas paslaugas, įskaitant ir pavėžėjimus į Vilnių, kai reikia atlikti DNR tyrimus. Turime ir kitą specialųjį automobilį skirtą neįgaliesiems, kuriuo vežame ligonius, užsisakiusius mūsų paslaugas. Kadangi Kristina nėra mūsų paslaugų gavėja, šiuo atveju turėjo kreiptis ne į mūsų centro darbuotoją Gendrūtą Betingienę, o į Pakražančio seniūnijos specialistę Eleną Kasparavičienę,– aiškino D. Raubienė.

Bet iš kur kaimo žmogui žinoti, kuri darbuotoja gali neįgalų, garbaus amžiaus žmogų pavėžėti iki autobusų stotelės, o kuri – neturi teisės? Kristina ne vienerius metus matė prie seniūnijos stovinčią G. Betingienės „Nivą“, tai ir pamanė, kad šiam automobiliui nėra skirtumo, kokį žmogų ir kur pavėžėti. Tačiau apsiriko. Neturiu teisės kaltinti laikinai Socialinių paslaugų centro direktorės pareigas einančios D. Raubienės, kuri priminė, kad jų įstaiga negali skirstyti asmenis pagal jų gyvenimo būdą ir dėl to juos smerkti ar teisti, o privalo dirbti pagal  Lietuvos ir mūsų rajono politikų priimtus įstatymus ir nustatytą tvarką. Bet akivaizdu, kad įstatymai yra palankūs ne doriems, darbštiems žmonėms, o palaidą gyvenimą mylintiems asmenims. Jiems nereikia rūpintis nei pastoge, nei valgiu, nei nuvykimu pas gydytoją. Nors, kalbantis su D. Raubiene,  ji sakė, kad asocialiems žmonėms nėra išlygų, tačiau užteko priminti vieną atvejį, kai artėjant šalčiams vienas degradavęs asmuo šios tarnybos transportu buvo vežamas net išmaudyti, kad po to būtų patalpintas į slaugos skyrių, ir direktorė pripažino, jog kartais pasitaiko tokių išimčių. Tačiau kodėl ši išimtis nebuvo padaryta K. Mockuvienei?

{lang: 'lt'}

5 Komentarai(ų)

  • kita senolė parašė:

    kaip du vandens lašai panaši ir mano gyv.istorija ir autobiografija.Ir aš prašiau pagalbos Tytuvėnų seniūnijos soc.darbuotojų t.p.negavau,beje ir patarimas jų buvo kreiptis į savo sūnų,kuris gyv.už kelių šimtų km.arba į bendruomenę(ligtai jos nežinotų,kad kaime alkoholikams dirbti nereikia,juos išlaiko valdžia)Štai koks pažeminimas laukia senolių prašančių pagalbos.

  • tuštejimo metas parašė:

    greit išnyks kaimai senimas baigia ismirti skurde ir varge,jaunimas nebegryš iš uzsienio.

    • Straipsnio skaitytojas parašė:

      Tik nedejuokime, kad senyvo amžiaus žmonės blogai gyvena. Taip nėra, kad jie visiškai blogai gyventu. Jais rūpinasi socialiniai darbuotojai, ateina į jų namus tam skirtas pagalbininkas – kuris atneša į namus maisto produktų, malkų, atėjus žiemai nukasa takus, namus sutvarko ir ineša gera nuotaika. O dabar prisiminkime sovietinius laikus, kas kam tvarkė namus, kuris senyvo amžiaus žmogus buvo nuvežtas pas gydytojus? Mano geriausias patarimas būtų – nedejuoti per daug šiandieniniame gyvenime. Nes, nes mes gyvename pakankamai neblogai. O gerovė priklauso nuo mūsų pačių.

  • pigiau ir patogiau parašė:

    prieš kelis m. ir mūsų kaime veikė pirtis,bet vietinė valdžiukė perdirbo į šarvojimo salę(matyt nusprendė,kad ir kelis m. nesimaudžiusius senolius galiima šarvoti.)

  • Straipsnio skaitytojas parašė:

    Aš džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra tokių socialinių darbuotojų(ypač tokių, kaip Gendrūta). Ir linkiu jai stiprybės dirbant su tokiomis šeimomis. O kas liečia dėl senyvo amžiaus žmonių – straipsnio autorė yra neteisi. Aš gyvenu pačiame Pakražančio seniūnijos centre, straipsnio autorė irgi visai netoli pačio centro gyvena. Kiek man teko kreiptis pagalbos į seniunią – visada buvau išklausytas ir buvo suteikta reikiama pagalba. Mes gyvename gerame laikmetyje. Tik nebėdavokime,belskimės ir bus atidaryta, nes, gyvenimas yra begalo įdomus ir spalvingas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA