BIČIULIS

Ona PETRAVIČIENĖ

Spalio dvidešimt antrąją Verpenos šv. Onos bažnytėlėje buvo neeilinė šventė. Keturioliktą valandą Kelmės parapijos klebonas dekanas Mindaugas Grigalius šv. Mišias aukojo už čia gyvenančius Eleną ir Joną Stonaičius, kurie santuokoje išgyveno šešiasdešimt metų. Po valandos Stonaičių šeimos artimuosius ir draugus pakeitė kita verpeniškių pora – Jadvyga ir Antanas Saročkai. Apie šią taip pat deimantinių vestuvių sulaukusią šeimą noriu plačiau papasakoti mūsų laikraščio skaitytojams.

…Prieš aštuoniasdešimt trejus metus Raseinių rajone Viduklės seniūnijos Šaltropių kaime gimęs Antanas Saročka gerai prisimena penkeriais metais už jį jaunesnės Jadvygos, tuomet dar Šadulskytės, vaikystę. Abiejų tėvai gyveno ne tik tame pačiame kaime, bet ir buvo geri draugai. Kadangi Antano tėvai augino septynis vaikus, o dar du buvo maži mirę – dešimtmetis berniukas kasdien talkindavo turtingiau gyvenusiems ir penkis vaikus auginusiems Jadvygos tėvams.

– Man buvo penkeri metai, o kiekvieną dieną mūsų namuose dirbęs ir jau prastypęs Antanukas mane nuolat erzindavo. Negalėdama nieko daugiau padaryti, atsisėdusi ant mamos skrynios, gąsdindavau jį tuo, kad neduosiu cukraus ar paprašysiu tėvų, jog nesivežtų į Raseinius… Kas galėjo pagalvoti, kad sulaukusi pilnametystės su šiuo neklaužada eisiu prie altoriaus ir dalinsiuos ne tik gabalėliu cukraus,– dabar prisimena J. Saročkienė.

Jadvygos tėtis dirbo kolūkio brigadininku, o septynias klases baigusi dukra tvarkė buhalteriją. Užaugęs Antanas trejus metus tarnavo armijoje, o grįžęs namo vėl susitiko Jadvygą. Antanas mokėjo groti akordeonu, buvo darbštus ir paslaugus. Šauni buvo ir Jadvyga. Jauna mergina turėjo ne tik gražų balsą, bet ir mėgo šokti, todėl nė negalvojo apie būsimą šeimą. Bet jųdviejų susitikimai darėsi vis dažnesni ir visai nebepriminė buvusių vaikiškų barnių. Kai po metų draugystės jaunieji sutarė tuoktis, vestuvių datą teko atidėlioti iki tol, kol po dešimties metų tremties į Lietuvą grįžo kunigas Juozas Grubliauskas – Antano mamos brolis.

– Mūsų vedybos vyko per patį sunkmetį, kai už darbą kolūkyje per metus laiko duodavo vos tris maišus grūdų, bet Viduklės bažnyčioje „sušliūbavojęs“ dėdė taip smarkiai mus suveržė, kad iki šiolei tebegyvename kartu. Nors mūsų vestuvių išvakarėse prieš šešiasdešimt metų siautusi šlapdriba ne juokais buvo išgąsdinusi visus šventės dalyvius,– prisimena A. Saročka.

Pradedant 1957-aisiais, kasmet pasaulį pasveikino pametinukės dukrelės – Regina, Eugenija ir Danutė, o po poros metų – Stasė ir 1966 metais gimęs Rimas. Jauniems tėvams vaikai teikė ne vien džiaugsmą, bet ir daugybę rūpesčių. Vyriausius vaikus teko auginti prie žibalinės lempos. 1961 metais Saročkų šeima paliko gimtąjį Raseinių rajoną ir apsigyveno Liolių seniūnijos Žilių vienkiemyje. Jų sodybą nuo pašalinių slėpė aplinkui augę krūmai. Rizikuodami nusikalsti griežtiems sovietiniams įstatymams, jauni tėvai laikė ne tik melžiamą karvę, veršį, bet ir išsiaugino veršingą telyčią. Kai vieną pavasarį šeima į nuošalią ganyklą išleido jau ne vieną, o dvi karvutes, Saročkai netruko sulaukti ir tikrintojų. Tik uolūs įstatymų saugotojai šį kartą iš vienkiemio išvyko it musę kandę. Iš svainio sužinojusi, kad rajonų valdžiai duotas nurodymas leisti daugiavaikėms šeimoms laikyti po dvi karves, Jadvyga jau kitą dieną nuvyko į Kelmę ir parsivežė šį leidimą. Antanas lankė kursus, o po jų baigimo tapo sanitaru ir daugiau kaip dvidešimt metų gydė ūkio gyvulius. Jo žmona rūpinosi vaikais, iš pieno darė sūrius, sviestą ir pardavinėjo Kelmės miesto gyventojams. Vaikams pradėjus lankyti mokyklą, teko taupyti kiekvieną kapeiką, nes reikėjo ne tik drabužių, avalynės, bet ir rašymo priemonių. 1971 metais šeima iš Liolių seniūnijos persikėlė į Kelmės apylinkių seniūnijos Ringių kaimą. Kai didžiulį jų vienkiemį sunaikino melioracija, nuo 1982 metų Saročkai gyvena Verpenoje. Šalia bažnytėlės pačių pasistatytame mūriniame nam, mokslus baigė ir į savarankišką gyvenimą išėjo visi poros vaikai ir vaikaitė Jūratė. Čia tėvams teko išgyventi ir didelį skausmą, kai po sunkios ligos prieš aštuonerius metus mirė vyriausioji jų dukra Regina.

– Kaip ir visos šeimos, turėjome ir vargų, ir rūpesčių, bet visa tai išgyvenome, nesimušėme ir nesiskyrėme. Kai dabar per televizorių išgirstame, kad poros skiriasi dėl dėmesio stokos ar mažai gavę gėlių, taip norisi šaukti: ką jūs darote? Nuo kada tėvams gėlės ir kiti malonumai tapo svarbesni už vaikus? Ar ne todėl, kad dabartiniai sutuoktiniai nepripažįsta Dievo ir neturi nieko švento? – garsiai klausė Jadvyga ir Antanas.

Jadvyga prasitarė, kad ir jos vyras tik neseniai žmonai per šventes pradėjo dovanoti gėles, o anksčiau jų sulaukdavo tik po kiekvieno gimdymo. Tačiau dėl to moteris ant sutuoktinio visai nepyksta – juk ne kokie turtuoliai buvo, kad tokiems dalykams išlaidautų. Jadvyga džiaugiasi tuo, kad Antanas visą gyvenimą buvo darbštus ir rūpestingas tėvas, vyras, senelis. Deimantinį jubiliejų švenčiantys sutuoktiniai dabar džiaugiasi dar didesniu artimųjų būriu – septyniais vaikaičiais bei šešiais provaikaičiais. Du poros vaikai – dukra Stasė ir sūnus Rimas – daugiau kaip dešimt metų gyvena ir kartu dirba Jungtinėje Karalystėje, svetur gyvena ir trys provaikaičiai, bet šventė bent trumpam juos sugrąžina ten, kur jų laukia išsiilgę tėvai. Taip buvo ir spalio dvidešimt antrąją…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA