BIČIULIS

Nevažiuokit tuo keliu…

Prie kaimo parduotuvės sustojo prašmatnus automobilis ir iš jo išlipo vidutinio amžiaus gerais drabužiais apsirengęs vyriškis. Jis nusipirko butelį brangios degtinės, cigarečių ir grįžo prie automobilio tęsti kelionės. Tada prie jo priėjo vietinė varguolė, poilsio vieta kartais pasirenkanti netgi vieškelio vidurį…

– Neikit tuo keliu, tikriau, nevažiuokit…– paprašė. – Leiskit man paimti jūsų butelį…

Vyriškis pasirodė esąs pasaulio matęs ir niekuo nenustebinamas žmogus.

– Jūs norit išgerti?

– O jūs?

– Taip. Jaučiuosi velniškai vienišas…

– Atiduokit man savo butelį, prašau…

Vyriškis pyktelėjo.

Jūs reketininkė!

– Ne… – varguolė išsitraukė savo pigiausios degtinės butelį. – Matot?.. Aš tik noriu jums gero… ir jūsų šeimai, suprantama…

Vyriškis šypsojosi.

– Ačiū… Kodėl jūs manim taip rūpinatės?

– Todėl, kad nepasirūpinau savo vyru, kai to reikėjo…

– Atleiskit…

Apsisiautęs savim…

Ką reiškia ši filosofinė šv. Augustino frazė?

Reiškia tik viena – savanaudiškumą.

Žmogui atrodo, kad jam reikia labai daug, o iš tikrųjų jam užtenka trupinių nuo prabangaus Gyvenimo Stalo. Žmogui gera gyvam pasislėpti po žeme su savo turtais. (Tuo tarpu miręs jis palaidojamas po žeme nuogas.) Žmogui gera glūdėti pinigų bokšte, tarsi jis pats būtų aukso grynuolis. A. Morua aprašo literatūroje atvejį, kai milijonierius numiršta pigiausiame viešbutyje kaip ubagas ant pinigų lagaminų… (Žmonės mėgsta pašnekėti, kad tokių kadrų esą ir tarp šiukšlyno žmonių.)

Šykštumas ir taupumas – ne tas pat. Iš savo patirties žinau: kiek daviau kitam, man davė atgal daugiau, nors aš neprašiau. (Ir davė ne tas, kuriam aš daviau, davė lyg Dangus.) Tiesa, kartais auka pražūna, galima sakyti, dėsningai, nes aplinkybės neleidžia pasielgti kaip paskutiniam niekšui. Čia jau kalbame apie kilniadvasiškumą. (Arba apie idiotiškumą! Savanaudžiai patys apie tai kalba! Ir juokiasi neužsiimdami burnų!) Taip gerą žmogų stengiamasi paskandinti alkoholyje, o jeigu jis neskęs, tai būtinai jį įmes į griovį ir prispaudę palaikys, kad prigertų…

Ką daryti, sutikus materialų vargšą, bet moralinį kilmingąjį? (Tik nesakykit, kad tokių nėra mūsų laikais. Ir dar kiek yra!) Niekada nepaimk iš jo paskutinės monetos. Ir nupirk jam duonos iš savo pinigų. Ir nelauk iš jo padėkojimo džiaugsmingo.

Jo siela negali būti džiaugsminga…

Juk matai, kad jis nusisiautęs apdarą (atviras) taip, kad jam net šalta tarp žmonių…

Turi metų, turėk ir…

Metus žmogui duoda laikas, o proto pats nepasisemsi – čia tau ne kaimyno prūdas… Senas žmogus ima „grybauti“, šnekėti „vėjus“ ir t.t. Kas belieka jo vaikams? Pavyzdžiui, Adziūnės dukrai Meilutei?

– Gal aš nukvaksiu, ir nesulaukusi motinos dienų… – juokiasi Meilutė,– čia nežinosi, kaip susimils Dievas, juk nė vienas nepasirašėm sutarties…

Kiek Dievas Meilutei duos ar neduos, bet Adziūnei Dievas jau davė gerą dukrą. Prižiūri motiną kaip kūdikį. Ją maitina tik maltu maistu. Adziūnės apetitas pavydėtinas. Ji ir nešykšti – kiekvieną rytą prikrauna aukso naktipuodį… Tada jau sanitarinė valanda, Meilutei tenka ir įsiręžti bekilnojant gimdytoją…

– O kas?– klausia be panikos Meilutė. – Ji mane mylėjo, ant rankų nešiojo, kai laiko turėjo, nes sunkiai visą gyvenimą dirbo… O aš dyka… Ir dar pinigus valdžia moka, ot!

Smagu klausytis, kad žmogus turi tokį supratimą, kokio reikia. Juk čia nieko nepakeisi… Šnekasi mamutė su angelais – ir puiku… Kartais Adziūnė, pasodinta kaip karalienė, sako neklausdama:

– Kodėl manęs neaplanko mano duktė…

– O koks jos vardas?– krūptelėjusi Meilutė bando įsijungti į pokalbį.

– Gal serga… – motina kalbasi su savim.

– Aš sužinosiu… – sako Meilutė ir nuėjusi į virtuvę apsiverkia.

– Sužinok, daktaryte… – motina nusileidžia ant žemės.

Šeštadienį pro duris įvirsta Augustinas su lauktuvėmis.

– Augustėli! – pakirdusi iš miego šaukia sūnų motina, nors jo nemato. – Augustėli…

Sūnaus vardo motina neužmiršta niekada. Meilutei nuo to skaudu, gal net pavydu, bet – turi metų, turėk ir proto, tataigi…

Akmuo

Vyras stovėjo prie namo durų. Paskambino. Žmonos jis nebuvo matęs gal pusmetį. Dabar ji sukosi po virtuvę. Matė jį ir nematė. Vyras nieko nesuprato. Jiedu buvo sutarę pagyventi atskirai. Jis nusigręš nuo taurelės. Išvažiuos. Įsidarbins. Telefonu nebendraus. Susitiks būtent šiandien ir galutinai nuspręs, ką daryti – gyvens kartu toliau ar galutinai išsiskirs…

Vyras įvykdė visus savo įsipareigojimus, ir dabar stovėjo prie jos namo durų. Buvo šalta. Vėjas smarkiai lipdė akis šlapiu sniegu.

Jis matė, kaip moteris juokiasi. Paskui iš kito kambario pasirodė vyriškis. Jiedu apsikabino ir ėmė bučiuotis. Vyras apsidairė kieme. Akmuo svėrė gal kilogramą. Pakėlė jį ir paleido į langą.

Pakeliui į autobusų stotį vyrą pasivijo policijos automobilis.

Buvo pirmasis Advento sekmadienis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA