BIČIULIS

<Antosė KRAUJELIENĖ>

Kai tau koja lūžusi, o širdis sudužusi (dėl Petrės šmeižtų), ne šventės galvoj… O mano martelė, mano Laimutė dar sugalvojo, kaip anytą pribaigti: pas mus, į kaimą, kur grynas oras, pasikvietė dar ir savo pusseserę su dviem vaikais – šešerių Martynu ir ketverių Ugne.

– Mamyte, viskas – tik jūsų labui!– sučiulbėjo, kai jau žiojausi sakyti, jog negražu šlubai anytai ne tik savo trijų žmonių šeimyną, bet ir dar tris papildomus „styrininkus“ ant kupros užkrauti. – Mes su pussesere Liucija viską sutvarkysim, paruošim, judviem su tėveliu tereikės prie stalo sėsti. Ir ne kiaulės esam – lauktuvių atvešim, kad judviem pigiau kainuotų.

Pažadus žmonės tam ir barsto, kad jų susirinkti nereikia. Nelabai aš martele patikėjau. Bet susipykti – nei šis, nei tas. Juk šeimos šventė. Juk sūnus, anūkas… Susipyksi su marčia, tai ką nors sugalvos, ir Arvyduko su Pijum neleis…

Nesu kokia apsileidėlė, tai ir su raiša koja prieš Kūčias trobą aptvarkiau, dar ir Jeronimas padėjo. Ir maisto priruošiau. Žinau, ką reiškia svetima gaspadinė: daugiau žalos, negu naudos. Nieko neranda, nieko nežino, tai tik spėk rodyti, padavinėti – niekur per žingsnį nepasitrauksi, daugiau pavargsti, negu dirbdama… O dar ir pasišaipo, pasivaipo marti: aš be tų visų „feirių“ apsieinu, karštu vandeniu indus mazgoju, tai jai vis lėkštės per mažai blizga, katilai aprūkę…

Ir gerai, kad pasistengiau, nes paaiškėjo, kad Laimutė su Liucija sau neria po suknelę Naujiesiems, tai labai skuba, abi galvas sukišusios, vąšiukai tik mirga… O kai taip, tai man beliko ir aguonpienį taisyti, ir bulves skusti.

Martynas ir Ugnė, palikti be priežiūros, galvom eina. Vazonai nuo palangių krenta, indai dūžta. Jų mama neria, Laimutė neria, Pijus, užsidaręs buvusiam Arvyduko kambary, „skaipina“. Arvydas su tėvu išėjo eglutės. Nuo ryto išėjo ir dar nėra…

Ėmiau pykti, nors tokią dieną – dvigubas griekas.

– Oi, tai ar jums labai to vazono gaila?– suklapsėjo blakstienom Liucija. –Juk senas buvo, o ir gėlė – nelabai… Pasaugokit vaikus, jei daiktų gaila. Jie tokie judrūs, aktyvūs…

Diena buvo panaši į savaitę, bet pagaliau sutemo. Išsidavę per dieną, prie stalo Martynas su Ugne vos neužsnūdo. Patylom nuslinkau į virtuvę,– kad ir su skaudžia koja, teks Kalėdų seneliu pabūti, labai jau visi prašo…

Kai iš visų po eilėraštį ar dainelę išpurčiau ir dovanas išdalijau, o sau skirtąją ant stalo padėjau ir tyliai vėl atvirtau virtuvėj į Antosę, vaikai ėmė pasakoti apie Kalėdų senelį.

– Tai kad jis latras,– numykė Ugnė.

– O kodėl?– nustebau.

– Kad žandai raudoni, kruvini. Girtas virto ir virto…

– Aha,– pritarė Martynas. –Ir kažkoks jis… kvailas. Klausė visko ir klausė. Lyg mažas.

– O tau, p…, tai pasisekė,– rėžė man Ugnytė. –Eilėraščių nesakei, o dovaną gauni.

Liucija lyg pabalo, lyg pažaliavo:

– Oi, Ugnyte, iš kur tokį žodį išmokai?

– Daržely taip Eimutis sako ant auklėtojos, kai supyksta.

– O tada auklėtoja jo mamai skambina. O mama ateina ir Eimutį purto…

– Na ir…

– O kitą rytą jis vėl sako: ta p… auklėtoja!

Štai tokios miestietiško auklėjimo perspektyvos – nei pačiai pasidžiaugti, nei kitam papasakoti.

Bet aš už tą bjaurų žodį nė nesupykau. O kai antrosios Kalėdų dienos rytą svečiai ėmė link namų dairytis, pasijutau lyg antrą dovaną gavusi. Ir mano koja lyg mažiau beskauda: išsitreniravo vaikus besivaikant po trobą. O ką daryt – lauke sniego nėra, tik ledas ir lietus, kur vargšai dings…

Gaila, kad su Arvydu nebuvo kada pašnekėt. Ir su Pijum. Bet, suskaičiavusi vaikų sudaužytus ir sugadintus daiktus, pagalvojau: iš tiesų visko namuose per daug. Gerai, kad daiktų apmažėjo,– daugiau bus oro, mažiau dulkių.

O per Naujuosius, pagalvojau, tai neįsileisiu nė vieno svečio. Net Prezidentės, jei sugalvotų pasisiūlyti.

Ištiesiu kojas ir ilsėsiuos kaip ponia prieš televizorių. Ilsėsiuos nuo svečių, Kalėdų ir kitų gyvenimo grožybių.

– Ilsėkis, Antose,– sako Jeronimas. –Atsiilsėk prieš kitas šventes. Tada svečių tikrai bus: Kalėdų – penkios šventos dienos, Naujųjų – keturios.

Jergutėliau! Tiek tai neatlaikysiu. Beliks emigruoti…

O gal nesulauksiu, kas žino?

Ir dar kažin, kas baisiau: numirti ar taip ilgai švęsti?

Juokauju, žinoma, nes Jeronimas gerai pasiūlė:

– O ką, jei mudu nusipirktumėm po kelialapį į sanatoriją? Toms dviems šventinėms savaitėms, ką?..

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA