BIČIULIS

Alfredas GUŠČIUS

Pirmojoje savo knygos „Balandis ir bandonija“ („Kauko laiptai“, 2015) novelėje „Duonos skonio dūmai, arba Galetos“, autorius pasirinko padrikusį laiko pavidalą, nes karo metu, vokiečiams išbėgus, į vieną vaizduojamą Lietuvos miestelį, apgriautą bombų ir granatų, į jautraus pasakotojo gimtinę, atklysta kaimyninių rajonų Rusijos, Baltarusijos „šleivi kreivi seniai, kanapėtomis kaktomis, popūtėmis, apkrupusiomis lūpomis, panašios į raganas moterys, murzini vaikiščiai ir mergiščios su kuprinėmis, maišeliais, ryšuliais koja už kojos pėstina abiem šaligatviais į miesto centrą.“

Jaunas paauglys (novelėje jis vienas ir teveikia) „mešočnikus“ vizualiai kruopščiai aprašo, pasitelkęs atitinkamą žodyną ir stilistiką. Novelė prasideda merginos išskyrimu. Iš visko matyti, kad svetimtautė pavargėlė mergina paaugliui patinka. Bet ji turi ir vaiką, stumia jį vežimėlyje, jis smarkiai verkia. Kai pasakotojas prisigretina, mato, kaip mergina jį nuramina, užkūrusi suktinuką ir berdama į jį „kažkokias smulkiai sukapotas šakneles“ ir pūsdama dūmus į jo vaiko veidą. Vaikas greitai nutyla… „Pakeliu akis. Kiek užmatau – dūmija visi. Apgaulingas alkanųjų ritualas: duonos skonio dūmas!“ Novelė parašyta kaip melancholiška baladė, jos dvi pradžios eilutės skamba poetiškai, ir visas stilistinis audinys turi žodžio kvapo aromatą. Baladės idėjinė atomazga – gailestingumas, kai jį kelia visa pasakotojo esybė ir šimtaprocentinis autoriaus estetinis tolmatis. Ši novelė, kaip ir „Aštuonioliktasis“, ir „Ką pasakys Remigijus?“, „Pėsčiomis į… Gotlandą“, yra tikrai puikios. Bet kitos rinkinio novelės, atrodo, kad būtų kurtos žemesniojo lygio, pameistrio, rankomis. „Brokaunose“ knygos novelėse visas estetinis žavesys dingo. Tiktai „Sugrįžimas“ galbūt panašesnė į vidutinio lygio novelę: apie du vyrus, susipažinusius lėktuve, kurių vienas emigrantas nuo 1944 metų, pasakoja apie savo gyvenimą JAV, ir „vežasi misiją“, – urną mokslininko Jonušio, pas kurį tarnavo apie dvidešimt metų, dukters Birutės palaikus, kuriuos nutarė palaidoti Lietuvoje. Tekste daug apybraižiškai tikslių duomenų apie emigrantų gyvenimą, bet novelinio stiliaus meno. („Gero apsakymo kvapą jauti“, kaip teigė autorius viename interviu), nėra. Novelėje, davusioje pavadinimą ir visai knygai, daug išmonės, išdaigas čia krečia balandis, kažkada paties muzikanto Tomasiaus surastas ir išpenėtas, ir Nepažįstama moteris. Bet muzikanto šermenų scenos, visi miestelio seniūno pavaduotojo Eimanto „žygiai“, įprasminant Tomasiaus atminimą, praranda sugalvotą gal ir įdomų novelės sumanymą, tampa meninio įspūdžio savigriova. V. Kalvaitis čia ir ironiškas, ir žaismingas, ir buitiškas, ir realus, bet novelėje nebežino, kuriam stiliui atiteks pirmenybė, dingsta tas žodžio kvapas ir pasakojimo sklandumas. V. Kalvaitis pamiršta, už ką buvo giriamas ir O. Henris, ir kiti, – meistrai pasisakė už išlaikymą pagrindinių šio žanro principų – vieningo siužeto, rišlaus stilistinio įspūdžio reikalavimus, kad novelė būtų konstruota kaip architektūrinis pastatas.

Yra knygoje viena novelė „Aštuonuoliktasis“ – tinkama į geriausiųjų V. Kalvaičio kada nors parašytų šio žanro viršūnę. V. Kalvaitis jaunystėje gal dešimt metų buvo lagerininkas, kai kiekvienas žmogus, tikras ar „kiauras“, meniškai mąstančiam individualybei tinkamas buvo lemties, fortūnos apmąstymams. (Apie tą biografijos tarpsnį jis parašė novelių romaną „Sustiprinto režimo barakas“, pelniusį jam Liudo Dovydėno premiją). Novelėje „Trys laipteliai“ bevardis pasakotojas prisipažino, kad nemėgstąs atminties: „Paniškai bijau prisiminimų. Jie mane ėste ėda. Tarsi amžinai negyjančios, pūliuojančios piktvotės“. Toji „piktvotė“ giliau apmąstoma novelėje „Aštuonioliktasis“. Lietuvaitis pasakotojas Benediktas Sibire ieško darbo, patenka pas medkirtį Vasilijų. Pas unikalių fizinių sugebėjimų vyriškį, kuris „atgydavo tik darbe. Nė vieno nereikalingo judesio. Lyg sukonstruota mašina. Nė vieno žingsnio į šoną“. Ir dvasinių taipogi – „Vasia arba skaitydavo pageltusiais lapais knygą, arba sklaidydavo, iš dėžutės išėmęs, šūsnį laiškų, arba atvirtęs aukštielninkas, įsistebeilindavo į lubas. Po vakarienės – tas pat.“ Vakarais Vasilis išgerdavo po butelį degtinės. Išgerti siūlydavo ir kitataučiui Benui: „Gerai darai! O aš štai išgeriu… Negaliu kitaip…“ Pasakotojas Benediktas jo balse įžvelgia: „Jo gaidoje slypėjo tiek skausmo, tiek gėlos, tiek paslaptingumo, jog mane nukrėsdavo šiurpas. Staigus, nesąmoningas, instinktas, neapčiuopiamas. Iššauktas nepaaiškinimo, nepateisinamo elgesio. Po savaitės buteliai iš pastalės išnykdavo. Būdavo keičiami į cigaretes. Šis priepuolis kartodavosi kas ketvirtį. Vieno tokio metu, rūgdamas prie stalo, netikėtai pravirko… Dėbtelėjau ir nustebau – nusisukęs į langą. Per kairįjį pabrinkusį, ugninės spalvos skruostą riedėjo šrato dydžio ašaros. Byrėjo greitai, tarsi jų būtų buvę keli litrai. Žiūrėjo kažkur į tolius. Ne, ne į tolius – į dantytas viršūnes. Veikiau kalnus, kuriuos galėjo regėti sutrikusia vaizduote. Ūmai sudrebėjo tarsi vaikas, užtiktas prie ąsočio uogienės. Suirzo. Ašarų šratus ėmė traiškyti pirštais, nubraukė delnais, rankove nusišluostė. …“

Ir po ekspozicijos prasideda Vasilijaus kančios išpažintis, – apie patekimą į vokiečių nelaisvę kažkur prie Lietuvos, jo išgyvenimus tuomet ir apie padarytas klaidas, nulėmusias priežastis, „šrato dydžio ašaromis“ ištrykštančias ir šiandien: „Tirštai duslus, lyg alkano vilko balsas griaumojo prietemoje užpildydamas visus plyšius, atsimušęs į plonus sienojus susimesdavo palei ausis“. Vasilijaus vakarinis bylojimas mums, skaitytojams, atrodo itin įtikinamas: „Atmintis, broli, nieko neatleidžia. A–naip–tol. Vis iškrapšto kažką nauja, nenumatyta. Perkošia ir nuosėdas palieka tau. Vaikosi. Kur bebūtum – suranda, ką bedarytum – primena. Jokios atvangos, jokios ramybės, jokio gailesčio. Štai taip! Pats save tūkstančius kartų prakeikiau už klaidas. Bet ji vis ne ir ne… Nė per žingsnį neatsitraukia. O gal ir gerai?! Gerai, labai gerai, kad Žemėje yra atmintis. Mes už viską privalome atsakyti. O pirmiausia – už savo poelgius. Mintis – tik žiežirba, poelgis – laužas. Nuo tos atminties labai nukentėjau. Iki šiol kenčiu… O ji be atvangos daužo… Daužo ir daužo… Labai gerai, kad neleidžia užsimiršti…

Vėl prisikliukino stiklinę. Neišgėrė“.

Ir Vasilis papasakoja apie kario nelaisvę pas vokiečius, kuri ne mažesnė už bet kurį Holokaustą. Novelėje iš 18 karių Vasilis liko tik vienas, kitiems teko žūti nuo fašisto Helmuto Giunterio kulkų. Ir pačiam teko išrausti jiems duobę… V. Kalvaitis novelėje išnaudoja veikėjo psichologiją, kai „braškėdami skardinėmis, katilėlių nulaužomis vidurdienį rinkdavomės prie katilo, kuriame kaip kūdra vidurvasary žaliavo viralas iš pienių galvučių, dilgėlių ir karvių kanopų. Nepaisant šlykštaus skonio, viralą pasiglemždavo „sterilūs“ viduriai… Kasdien kamuodavo atsisveikinimo su šeima epizodas… Vaizdai keisdavo vaizdus. Nespėdavai užsimerkti, – atsidurdavai prie vaišių stalo. Nieko kito netroškai, tik nustverti nuo tėviškės laukais kvepiantį duonos gabalą. Pabusdavom dar labiau nuvargę ir išalkę. Nepaisant to, miegas ir sapnai – du vieninteliai dori pagalbininkai, minkštinantys suakmenėjusias širdis, paliekantys viltį, kad galbūt dar ne paskutinioji…“

Dar įdomesni novelės pabaigos sapnai, kuriuose Vasilis jau patekęs į rusų lagerį dėl išdavystės, regi tarsi pro „vualį“ vokiečio Giunterio haliucinacijas bei sapnus… Viename interviu V. Kalvaitis sako: „Taip, esu prietaringas. Neleidžiu sau džiūgauti. Nes džiaugsmas tuojau pat persipina su sielvartu…“ Ir šioje novelėje Vasilis ištraukia parodė savo „turtą“, – sušaudyto Igorkos, kuris iš 18 buvo seniausias, sibirietis, Senojo Testamento „mažą dalį, kurią, nujausdamas savo mirtį, prašė išsaugoti, jeigu sugebėsiu. O šitas pluoštas laiškų rašytas jam. Vis pasakoju, kaip man sekasi.“

Man ši novelė primena I. Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“. Romane dėl laisvės ir mirties žaidžiama šachmatais, novelėje veiksmas vyksta purvyne ir prie maisto gėrybėmis sukrauto sunkvežimio. Apimtys nevienodos, kitoks ir požiūrio taškas į temą. Novelės Vasilis apmąsto savo gyvenimą, kai tada, 1944 metų vasarą, suguldytus į purvyną reikėjo pasakyti tvirtą Ne fašistų išmislam: „Reikėjo atsisakyti? Pasakyti tvirtą „Ne!“ Paskutinį kartą žvilgtelėti į mėlį, mirktelti saulei ir pasiimti, kas priklauso – devyni gramai švino į kaktą. Na, galbūt ir kontrolinis šūvis, kad budelis jaustųsi puikiai atlikęs savo pareigą. Būtų viskas baigta. Nei kančių, nei pasityčiojimo. Bet pagrindinė bėda ta, kad protas vaikšto tau iš paskos. Yra ir kiti dalykai. Apgaulingos viltys ir troškimai bei tas šventas keršto jausmas, kuris tave, merdintį, vos bealsuojantį, stumia į priekį šnibždėdamas: „Nepasiduok. Tu dar gali“. Kokie labiau reikalingi – gyvi ar mirę?“ Sunki lemtis, kai kovoje dėl išgyvenimo tu esi įstumtas į išdaviko ir padoraus kario dviprasmybę.

Ir fašistų leitenantas Helmutas Giunteris novelės finale atsiduria rusų saugumo tinkle. Tai savotiška autoriaus filosofinės minties reziumė, panaudojant žodžio „vualis“ metoniminę atmainą – niekur nedingstančio, „amžinojo blogio“, simbolį.

Tai – pats geriausias kūrinys visoje Vlado Kalvaičio novelių knygoje, o gal ir visoje jo novelistikoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA