BIČIULIS

Nijolė KANČAUSKIENĖ
Vyr. metodininkė

Kelmiškė Justė Tamašauskienė, jau 4 metus su šeima gyvenanti Norvegijoje, grįždama į gimtą miestą, parveža dovanų jos gyventojams.

Šį kartą Justė pakvietė kelmiškius į biblioteką, kur vedė popietę intriguojančiu pavadinimu „Kas sieja Velykas, detektyvus ir Norvegiją?“

Norvegijoje per pastarąjį šimtmetį susiklostė gana neįprasta velykinė tradicija –detektyvinių knygų skaitymo maratonas. Šio žanro knygos išpopuliarėjo 1923 metais, kuomet prieš pat Velykas laikraštyje pasirodė straipsnis skandalinga antrašte – „Šiąnakt apiplėštas Bergeno traukinys“. Skaitytojai, sujaudinti žinios ir norėdami sužinoti, ar traukinyje nenukentėjo jų draugai ir artimieji, masiškai pradėjo kreiptis į laikraščio redakciją, policiją bei Bergene gyvenančius pažįstamus. Tačiau pasirodė, kad tai tik neįprastas būdas reklamuoti naujai išleistas knygas. Šiuo pavyzdžiu kitąmet, taip pat prieš Velykas, pasekė ir kitos leidyklos, pamažu ši tradicija prigijo ir dabar jau nebeįsivaizduojamos Velykos be kriminalinių romanų, televizijos ar radijo laidų, kurių tematikoje gausu kriminalinių atspalvių. Šiuo laikotarpiu netgi ant pieno pakelių galima rasti detektyvinių komiksų. Taigi, daugelis norvegų, atostogaudami kalnuose, į kelionmaišį įsideda ne tik apelsinus ir šokolado batonėlius „Kvikk lunsj“, bet ir detektyvinį romaną, galbūt netgi ne vieną, nes išeiginių dienų Velykiniu laikotarpiu Norvegijoje  yra tikrai nemažai – net penkios.

Norvegai turi ir tarptautinį detektyvinio romano festivalį, kuris vyksta kiekvienų metų pavasarį, trunka tris dienas ir pritraukia didelius būrius lankytojų.

Detektyvinio žanro užuomazgų galima rasti jau Senojo testamento Danieliaus knygoje esančiame pasakojime „Zuzana ir seniūnai“: vieno pasiturinčio vyro žmoną Zuzaną, besimaudančią sode, pamatė du seniūnai ir ėmė ją persekioti. Išgirdę Zuzanos šauksmą, subėgo žmonės. Norėdami išvengti bausmės, seniai apšmeižė Zuzaną, kad užklupo ją mylimojo glėbyje. Už ištikimybės sulaužymą Zuzana buvo pasmerkta mirti, bet ją išgelbėjo jaunuolis, vardu Danielius, išaiškinęs seniūnų nusikaltimą.

Ankstyviausias žinomas detektyvinio romano pavyzdys yra „Trys Obuoliai“, viena iš Šachrazados pasakų iš „Tūkstantis ir vienos nakties“. Šiame pasakojime žvejys atranda užrakintą sunkią skrynią, kurią vėliau parduoda Harunui Alrasidui. Šis, atidaręs ją, atranda supjaustytą į mažus gabalėlius numirusios jaunos moters kūną. Harunas nusamdo savo vizirį Jafarą ibn Yahiją, kad šis išsiaiškintų nusikaltimą per tris dienas. Jei jam nepavytų, jis būtų nubaustas mirties bausme. Nežinomybė atskleidžiama per kelias siužeto linijas, kurios plėtojamos istorijos eigoje. Šis elementas ir gali būti laikomas detektyviniu.

Detektyvo detalių galima rasti ir antikinėje literatūroje (Sofoklio „Edipas karalius“), ir „Gango istorijose“, kurios buvo rašytos Kinijoje jau XIV amžiaus pradžioje. Vienas pirmųjų detektyvinės literatūros pavyzdžių yra Voltero „Zadigas“ (1748 m.). Šio kūrinio pagrindinis personažas užsiima analize. Tarp pirmųjų detektyvo žanro rašytojų minimi anglai William Godwin (kūrė XVIII amžiuje), Thomas Skinner Sturr ir kiti kūrėjai. Tačiau vienas žymiausių detektyvo žanro pradininkų yra amerikiečių rašytojas Edgar Allan Poe, kuris pirmasis sukūrė pramanytą seklį Ogiustą Diupeną.

Justė Tamašauskienė, pasakodama apie detektyvo žanrą, išskyrė norvegų rašytoją. Jo Nesbø, kurio kūryba populiari ir Lietuvoje. Tai – 57 metų rašytojas ir dainininkas, turintis ekonomisto išsilavinimą. Jo Nesbø knygos išverstos į 50 pasaulio kalbų, o šiais metais išleista jau 11-oji knyga apie seklį Harį Hūlę.

Popietės dalyviai apgailestavo, kad šis žanras, toks populiarus pasaulyje, nesulaukia rašytojų dėmesio Lietuvoje, kurioje detektyvai priskiriami „nerimtai“ literatūrai. Beje, Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos skaitytojai labiausiai mėgsta populiarios rusų rašytojos Aleksandros Marininos detektyvinius romanus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA