BIČIULIS

Alvydas GEŠTAUTAS

Neseniai paviešintas dar vienas, jau ketvirtas per pastaruosius šešis mėnesius bandymas pažaboti žiniasklaidą, užčiaupti laisvą žodį. Tiesa, paskutinis bandymas atsirado iš Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos. Ši parlamentui atskaitinga institucija Seimo Kultūros komitetui pateikė Visuomenės informavimo įstatymo pataisą, kuri numato atsakomybę už juridinio asmens reputacijai žalingą informaciją. Pirmiausia teisininkų bendruomenės kritiško požiūrio į šią pataisą dėka, jos nagrinėjimo teikimas Seimui pristabdytas. Vienas didžiausių teisės autoritetų, Vilniaus universiteto profesorius Valentinas Mikelėnas teigia, kad ši pataisa yra perteklinė, nes juridinio asmens reputaciją gina Civilinis kodeksas.

Priminsime, jog jau anksčiau buvo mėginta vėl gražinti baudžiamąją atsakomybę žurnalistams už asmens įžeidimą, nors už šmeižtą ji vis vien išliko.

Vėliau buvo bandyta Visuomenės informavimo įstatyme įteisinti nuostatą, įpareigojančią leidėjus paisyti proporcijos tarp teigiamos ir neigiamos informacijos. Kartu šios pataisos iniciatoriai siūlė, kad teigiamos žinios būtų skelbiamos pirmuosiuose puslapiuose.

Galiausiai prabilo ir prieštaringai vertinamas Seimo narys, „tvarkietis“ Petras Gražulis. Jis įregistravo Lietuvos radijui ir televizijai (LRT) politinę kontrolę numatančias įstatymo pataisas. Jei jos būtų priimtos, LRT generalinį direktorių iš esmės skirtų Kultūros komitetas, kuriam vadovauja „valstiečių“ lyderis, agronomas Ramūnas Karbauskis. O nacionalinio transliuotojo taryboje dominuotų Seimo atstovai.

Laimė, kol kas nuo šio „nesąmonių kampelio“ žiniasklaidą saugo nepalanki politikų norams viešoji nuomonė. Šie svaičiojimai išsėmė net ne itin žiniasklaidai palankios prezidentės Dalios Grybauskaitės kantrybę, kuri bandymus riboti žodžio laisvę pavadino antikonstituciniais.

Kai kas teigia, jog bandymas pažaboti juridinių asmenų kritiką kilo iš stambiojo kapitalo ryklių. Tokiam teiginiui pagrindas yra. Verslo magnatai turi kelis kartus didesnes finansines galimybes už informacijos skleidėjus su pastaraisiais bylinėtis. Stambiojo kapitalo atstovai turi stiprias savo teisininkų komandas arba gali samdyti geriausius Lietuvos advokatus.

Tačiau juridinio asmens sąvoka labai plati. Tai ne tik įvairūs koncernai, stambios vidutinės ir smulkios privačios įmonės. Juridiniai asmenys yra ir Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė, ministerijos, savivaldybės, joms ir valstybei pavaldžios įstaigos, įmonės. Gal bandymas ginti juridinių asmenų reputaciją – tai kartu galimybė saugoti nuo viešumo, kritikos korumpuotus politikus, valdininkus, prastai dirbančius mokyklų, kultūros, sveikatos ir kitų įstaigų vadovus, nesąžiningus jų finansininkus? Jei būtų įteisinta tokia nuostata, visuomenė tikriausiai nežinotų ir apie tokias, kaip Darbo partijos juodosios buhalterijos, Liberalų sąjūdžio veikėjų ir panašias istorijas. Žodis „reputacija“ gali būti įvairiai aiškinamas. Juk, pavyzdžiui, Seime priimtas vienas ar kitas įstatymas, kurį visuomenė vertina neigiamai ir žiniasklaida tai atspindi, teisininkų gali būti įvertinti kaip juridinio asmens, t. y. Seimo, reputacijos žeminimas.

Būna atvejų, kai visų lygių valdžia net nevykdo savo priimtų teisės dokumentų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Neseniai Kelmėje buvo įteikta Reginos Biržinytės premija. Pagal rajono tarybos patvirtintus premijos skyrimo nuostatus į ją gali pretenduoti tik mūsų rajone gimę arba jame gyvenantys kūrėjai. Tačiau šiemet premija įteikta nei mūsų rajone gimusiam, nei gyvenančiam, o prieš trisdešimt metų Kelmėje gyvenusiam literatui.

Kitas pavyzdys. Prieš mėnesį rajono tarybos Socialinių klausimų ir sveikatos apsaugos komitetas pritarė gydymo įstaigų vadovų atlyginimų kintamosios dalies procentams. Juos komitetui pateikė mero Vaclovo Andrulio potvarkiu sudaryta darbo grupė. Beveik visiems sveikatos apsaugos įstaigų vadovams buvo nustatyta 40 proc. kintamoji algos dalis. Tik vienam vadovui ji nustatyta dešimčia procentų mažesnė. Tačiau vėliau ir „nuskriaustajam“ kintamoji darbo užmokesčio kartelė buvo kilstelėta iki 40 proc. Bet tai buvo padaryta lyg pogrindyje, be minėto komiteto žinios.

Šie du faktoriai verti kritikos. Įdomu, kaip šią kritiką vertintų teisininkai – kenkimu juridinio asmens reputacijai ar pripažintų, jog kai kurie savivaldybės pareigūnai savivaliavo? Kai centrinė ir vietinė valdžia yra neprognozuojamos, gali nutikti ir taip, kad Seimas nutars neskelbti parlamentarų, ministrų, savivaldybių politikų, valdininkų, valdiškų įstaigų vadovų, specialistų darbo užmokesčio, viešųjų pirkimų, konkursų rezultatų ir pan.

Žinoma, privatiems juridiniams asmenims galioja kitos taisyklės. Jie patys užsidirba pinigus ir jų reikalas, kaip skirstyti pelną ar likviduoti nuostolį. Kita vertus, visuomenė turi žinoti apie privačių įmonių bandymus nemokėti mokesčių, neteisėtai iš darbo atleistus žmones. Be to, jei privati bendrovė įgyvendina vieną ar kitą projektą, finansuojamą iš biudžeto, ES ar kitų viešų fondų, tai konkurso organizatoriai turi žinoti, ar firma dirba pelningai, kiek ji turi apyvartinių lėšų, ar nėra skolinga valstybei, verslo partneriams. Bet ne taip seniai mūsų savivaldybė skelbė mokamą informaciją laikraštyje, kuris skendo skolose.

Kai per pusmetį buvo tiek bandymų pažaboti laisvą žodį, kažin, ar bus liautasi spęsti naujus spąstus žiniasklaidai?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA